ANKETA TIEMS, KAS APSILANKĖ “REMOTE VILNIUS” SPEKTAKLYJE
1. Kaip jūs priėmėte virtualių gidų vedimą? Kokius jausmus jums sukėlė jų „gidavimas“? Pakomentuokite.
Iš pradžių buvo labai įdomu, stebėjausi jų ,,įžvalgumu" ir tikslumu, atrodė, kad esi matomas iš paukščio skrydžio, sekamas kiekvienas tavo žingsnis.
Buvo įdomu. Greiti emociniai pokyčiai sukėlė netikrumo jausmą, trukdė įsijausti į situaciją.
Priėmiau teigiamai, buvo keista ir smalsu, klausyti kompiuterinio balso nurodymų, noras jų neklausyti, bet baimė, kas bus, jei nevykdysi jų nurodymų
Pradžioje buvo keita, bet įdomu. Visi pirmi klausimai šiek tiek kėlė šiurpą. Mirties tema - nėra labai maloni.
Natūraliai, pagal „žaidimo“ taisykles
Labai teigiamai. Tai visiškai nauja patirtis ir dar nejausti jausmai bei emocijos
Pradžioje buvo keista, klausiausi "gidės" nepatikliai, vis stebėjau, ką daro kiti, ar elgiasi taip, kaip jiems sakoma. Vėliau įsijaučiau, laidausi balso vedama ir savo noriu atsipalaidavusi dariau viską, ką balsas man sakė. Jaučiausi smagiai, tarsi turėčiau kažkokį vidinį vedlį, kuris vestų mane netikėtais ir naujais keliais, verstų pamatyti dalykus, į kuriuos anksčiau neatkreipdavau dėmesio, susimąstyti apie tai, apie ką niekad nepagalvodavau. Iki kelionės galo beveik pasidarė gaila su šiuo gidu atsisveikinti :)
Gidavimas labai aiskus, balso tembras labai erzinantis, draugas isjunge ir klause muzika- neistvere.
Buvo įdomu, neįprasta. Keista, kad visi paklūsta ir daro, kas liepiama, nors niekas tarpusavyje gyvai nekalba. Tai įdomus patyrimas.
Visų pirma atradau save būnant puikiu "darbo įrankiu" - galiu be klausimų ir jokių abejonių ar pašalinių minčių vykdyti pavedimus. Matyt, visa tai hipnotizuojančio balso dėka, kuris sukelia visišką pasitikėjimą. Keista, bet su tom ausinėm jaučiausi nematoma. Lyg būčiau šmėkla, nematomu spektaklio dalyviu, galinčiu kartu su mane vedančiu balsu pažvelgti ir stebėti spektaklį ir jo dalyvius visapusiškai, iš vidaus.