ANKETA TIEMS, KAS APSILANKĖ “REMOTE VILNIUS” SPEKTAKLYJE
1. Kaip jūs priėmėte virtualių gidų vedimą? Kokius jausmus jums sukėlė jų „gidavimas“? Pakomentuokite.
nesukele jokiu ypatingu jausmu, dariau ka sake ir tiek.
0
Buvo labai malonu nors kelioms valandoms atsijungti nuo nuoltainio savo pačios minčių balagano ir būti vedamai kito balso, būti valdomai ir užburiamai jo.
Iš pradžių jaučiausi kiek susikausčiusi, bet paskui atsipalaidavau ir leidausi vedama. Tai išėjo tik į gera. Buvo smagu, kad kažkas kitas už mane suplanuoja mano veiksmus. Jaučiausi tarsi nusimesdama nuo savo pečių visą gyvenimo atsakomybę.
Iš pradžių gidą priimti buvo sunkoka, nesinorėjo pasiduoti įtakai, lyg ir norėjosi būti kažkokia "anarchiste", kuri daro savo. Bet vėliau balsas, sakantis nurodymus, darėsi vis artimesnis, savesnis ir mielesnis. Jausmų sukelta buvo įvairių, bet daugiausia vyravo smalsumas, kas bus toliau ir šiokia tokia baimė dėl nežinomybės.
Labai gerai, gidai rūpestingi, duoda aiškius nurodymus, jų tekstai priverčia susimąstyti.
Patiko. Kitokia atmosfera. Esi pažįstamose vietose, tačiau jausmas visai kitas.
Iš pradžių buvo keista, kai kažkas nurodinėja ką daryti, kur žiūrėti, tačiau vėliau buvo labai įdomu kas laukia toliau ir kur tas balsas nuves. Po spektaklio šitų balsų pasigedau, norėjosi dar.
Buvo labai keista, nes balsas buvo nevienalytė ir šiek tiek baugokas
Labai teigiamai ir atvirai. Sukėlė įvairiausius jausmus, privertė visiškai "nusinešti" į save (per komentarus, per sąsają su aplinka). Susidarė įspūdis, jog gidas yra arti tobulybės dirbtinis intelektas, objektyvus, platus, teisingas, žinantis esmę. Momentais jaučiausi kaip iš ateities, momentais kaip iš kitos galaktikos, momentais nematomas, momentais pastatytas ant scenos su visomis savo baimėmis provokuojant kovoti su jomis. Kartais jaučiausi, tarsi aplinka būtų sustojusi ir ją galima detaliai stebėti, analizuoti, gidas tarsi nubrėždavo kryptį, kur galima išnarstyti sustabdytus arba "in slow motion" esančius epizodus.