Nes tai pojutis, kuris maziausiai is visu penkiu minimu paveiktu zmogaus gyvenima.
Ilgai dvejojau dėl skonio ir uoslės, tačiau nusprendžiau,kad skonis visgi iš svarbiausių nesvarbiausias. Žinoma, motyvavau tuo,kad galėčiau valgyti bent ką :))
Geros uosles neturiu jau 10 metu nuo daznu slogu. Todel jos visai nepasigendu. Neuzuodziu vyru prakaito, ar visa kita kas neskaniai kvepia. Labai pravercia mano darbe( seneliu namuose).
Be klausos, regos ir lytėjimo neįsivaizduoju savo gyvenimo. Rinkausi tarp uoslės ir skonio, nugalėjo skonis. Manau tame būtų galima įžvelgti net daugiau pliusų nei minusų. Įvardysiu vieną ir pagrindinį: galėtum valgyti viską, kas nekaloringa ir kas iki tol galbūt nepatiko. Tiesiog nejustum skonio, tai koks skirtumas, ar valgyti vien vandenyje virtus grikius užsigeriant tuo pačiu vandeniu, ar cepelinų porciją su pienu? Tiek kalorijų tiek kainų skirtumas yra, bet pilvui skirtumo nėra.
Kažkaip atrodo, jog tai vienas nereikšmingiausių pojūčių palyginus su kitais. Dar kiek žinau, kad skonis ir kvapas yra tarpusavyje susiję dalykai, tad atsisakydama uoslės netekčiau ir skonio pojūčio, tačiau vistiek pasirinkčiau būtent šį variantą.
Be jos įmanoma pakankamai visavertiškai gyventi
Rinkausi bet ką. Nė vieno neatsisakyčiau
Maziausiai svarbi pilnaverciam gyvenimui, kitu zmoniu pazinimui.
Po tiek metų bokso ir nosies lūžių ir taip kvapų nebejaučiu, o ką? Gerai toliau gyvenu. O kaip be klausausos, kad negirdėt ką vyrai suokia? Kaip be regos, jog išsirinkti kokius aukštakulnius šį vakarą avėsiu? Ir kaip be skonio, kai kasdieną sugalvoju po naują patiekalą, kurį noriu išmėginti? Ir galų gale, kaip be lytėjimo, kai norisi paliesti mylimo žmogaus kūną...
Jei reikėtų atsisakyti vieno iš penkių pojūčių, tai atsisakyčiau skonio. Maistas be druskos arba be cukraus atrodo toks pat skanus, kaip ir su druska , cukrumi, kai priprantame.