Kadangi didžiąją dalį informacijos žmogus gauna per klausą ir regą, tai juos praradus žmogaus savarankiškumas ženkliai sumažėtų. Lytėjimas taip pat svarbi aplinkos suvokimo dalis, be jo būtume lyg visuomet su nutirpusiu kūnu. Tai belieka rinktis tarp skonio ir uoslės. Kadangi maistas yra gyvybiškai svarbus dalykas, tai lai tuo ir mėgaukimės. Belieka atsisakyt uoslės. Uoslė kaip prabangi tačka - ne būtina, bet turėt vistiek afigiena.
gal Uosle, nes girdet, matyt, labai svarbu, skoni jausti, taip pat, nes valgyti megstu, nejausti daikto rankose nenoreciau, bjauru butu.. bet ir tas skonis be uosles nebetoks..
Skonį jausčiau ir taip, o visa kita galėčiau matyti, girdėti bei paliesti
Kitu butu gaila atsisakyti.
Vienintelis dalykas, su kuriuo yra tekę susidurti,- sloga.
Nei vieno.
maziausiai reiksminga pasirode :S
Nors ir atrodo gana neįtikėtina, bet atsisakyčiau regos, nes esu meniška ir jautri asmenybė ir regos netekimas tik dar labiau sustiprintų tam tikras mano savybes. Man patinka orientuotis visiškoje tamsoje vien apčiuopomis, jausti formas, tekstūras, uosti kvapus, išgirsti menkiausius garsus. Nors akys nebemato, bet atsiveria nauji pasauliai. Pasikeičia pasaulėžiūra - žmonės vertinami išimtinai dėl vidinių savybių ir poelgių, o ne išvaizdos.
Nenorėčiau prarasti klausos, nes kurti žmonės būna grubūs, garsūs, mano požiūriu,pernelyg ekspresyvūs.
Lytėjimas man yra svarbiausias iš visų pojūčių, nes jis suteikia daugiausiai informacijos. Akys gali apgauti, bet ne lytėjimas. Į jį įeina jautimas karščio, šalčio, spaudimo, skausmo, fizinio malonumo. Neįsivaizduoju, ką reikštų nebegalėti pajausti mylimojo prisilietimo ir liesti jo pačiai.
Net negaliu pagalvoti apie skonio ir uoslės (labai persipynę jutimai) praradimą, nes vienas baisiausių mano sapnuotų košmarų buvo būtent apie tai. Nemoku to apibūdinti.
Klausa ir rega labai reikalingi zmogui. Uosle man svarbi,nes patinka uostyti mano maza suneli, vyra, geles ir kt. Lytejima nenoreciau prarasti nes prarasciau toki malonuma kaip seksas. Taigi lieka skonis. Ir skonio ne tiek gaila, nes gal tada maziau valgyciau ir pagaliau atsikratyciau tu uzkibusiu ant sonu keliu nereikalingu kg.
Manau, jog šis pojūtis buvo daug labiau aktualus tuomet, kai žmonės gyveno pusiau laukinėmis sąlygomis bei šio jo dėka galėjo atskirti gerą bei naudingą maistą nuo sugedusio, netinkamo vartoti. Gyvenant civilizuotoje visuomenėje suvalgyti kažką netinkamo yra labai maža tikimybė - maisto produktų kokybė griežtai kontroliuojama. Be to, neturint šio pojūčio, nekiltų pagundos valgyti nesveiką maistą, nenaudingus produktus - galima būtų niekuomet nenukrypti nuo idealaus, subalansuoto mitybos raciono.