Atsisakius skonio pojucio, dingtu noras valgyti vien todel, jog tai skanu, bet nera sveika. Be to, siuolaikiniame pasaulyje skonio pojucio netekimas nesudarytu itin dideliu problemu; sudetingiau butu be klausos ir regos. Taip pat rinkciausi pasilaikyti uosle, kadangi uosle padeda man pajusti tam tikrus, ypatingus momentus gyvenime - pavasario ''kvapa'', ar mylimo zmogaus kvapa prie jo prisiglaudus, ar nuostabu dovanu gautos geles kvapa. Panasiai ir su lytejimu: jis ne tik reikalingas kasdieniame gyvenime, taciau ir romantikai, intymumui sukurti. Skonio receptoriai tiesiog maziausiai reikalingi visavertiskam gyvenimui.
Galima bendrauti ir negirdint
Todėl, nes baisiausia yra negirdėti, nematyti, neužuosti ir nejausti.
Neužuosti maisto ar kitų kvapų nebūtų taip jau blogai, juolab, kad kasdien jaučiame begalę ne tokių jau malonių kvapų. Maisto neužuostume, tačiau jaustume skonį, matytume pavidalą. Būtų panašiai kaip visą gyvenimą trunkanti didelė sloga. Tačiau negalėti matyti mylimų žmonių, nejausti nieko juos liečiant, negirdėti muzikos ir nejausti jokio skonio ragaujant naujus patiekalus: va čia tai tragedija!
Mažiau ėsčiau tada.
Nes dažnai,ką matome ,užuodžiame,girdime negalime paliesti,nes tai galbūt nemandagu/keista arba tiesiog neįmanoma.
Nes negalėčiau įsivaizduoti gyvenimo be muzikos, gamtos garsų, be įvairių gamtovaizdžių, artimųjų veidų, be kavos , pražydusių gėlių ir vaikino kvepalų kvapo bei šokolado ir mamos pagaminto maisto skonio.
Nei vieno, nes kiekvienas jų yra kiekvieno sveiko žmogaus pojūtis.
Nes uoslė gana susijusi su skoniu, todėl jei jis išliktų, manau tai būtų mažiausias praradimas, lyginant su kitomis alternatyvomis.
Manau, uoslė vienintelė iš penkių pojūčių nėra gyvybiškai būtina žmogui - neskaitant keletos nelaiminių, kurias galėtum užuosti (dūmų, degėsių kvapo).Taip pat uoslę dažnai trumpam prarandame kai sergame viršutinių kvėpavimo takų ligomis, tad manau susitaikyti su uoslės praradimu būtų lengviausia iš visų pateiktų pojūčių.