Šeimų, auginančių neįgalius vaikus, socialinė atskirtis

Nieko nekeiciam. Yra kaip yra.

bandau neisproteti,plaukti pasroviui,kaip ledo lytis tarp kitu lyciu,nes dideles viltys ir planai suduzta labai greitai ir tada tik maza gija saugo nuo beprotystes,ta gija-meile gamtai ,meile gyvenimui,meile aplinkiniams,meile siai dienai...o visuomene yra tokia kokia yra-as irgi esu jos dalis,rast jegu ja pakeist?juokinga,dziaugiuos radus jegu isgyvent,daznai mastau ar mano seima palaiminta ar prakeikta,labai esam stiprus,taip sako kiti,stebis musu gyvenimu ir labai esam silpni,sunku augint sunu mirciai...

stengiuos netylet,o perspeju kitas mamas,kad nepraziopsotu savo vaiko ligos

Svarbu suteikti aplinkiniams reikiama informacija apie pacia negale.

kol kas nieko nereikėjo..kaip bus ateityje nežinau..

cia visos visuomenes nepakeisi.

suburiau mamas, ikureme drauguja ir lopseli darzeli mokyklele neigaliesiems vaikuciams, vykdavome ekskursijas, koncertus ir t.t. stengdavomes rodytis placiau visuomeneje....

reikia informuoti visuomenę, liga labai klastinga. tą ir dariau.

bandem isvest vaika i visuomene,bet ji dar nera pajegi priimti neigaliu