Šeimų, auginančių neįgalius vaikus, socialinė atskirtis

stengiuosi kalbeti ir supazindinti su sia lila visus ka domina

daug ka nors tai skamba netvirtai ir apstrakciai.

nieko nebandziau keisti,man gerai kaip yra dabar

mano sūnus visada visur su manim . aš jo neslepiu ir man visai neįdomu ką mano apie mus aplinkiniai , net tada kai mano sūnui būna isterija vidury gatvės , nes pro šalį prabėgo šuo. o tai jam sukelia baimės priepuolį . aš stengiuosi nuraminti savo vaiką , ir kaip reguoja aplinkiniai man vistiek , nes jei sustotų ir pradėtų žarstyti patarimus kaip auklėti vaiką , užtektų vieno mano žvilgsnio , kad paspartintų žingsnius tolyn.

kolkas nieko

tiesiog atvirai kalbėtis

bandau nuolat.

visada buti savimi. jei reikia pagalbos, kreiptis i visuomene ir sakyti apie tai. jei kalbina, atsakyti, parodyti, pamokyti. nes visuomenes nariai nezino ir nemoka, jei netures patirties ir toliau taip bus.

nieko, mus ir taip priima:)

1-aplinkos zmonems paaiskinau apie vaiko negale. 2-sunaus girdincius draugus mokiau gestu k. 3-mokiau kalbet letai ir aiskiai