Šeimų, auginančių neįgalius vaikus, socialinė atskirtis
Kaip jaučiatės, turėdami papasakoti apie vaiko negalę tiems, kurie apie tai dar nežino?
Puikiai. Dažniausiai iš pat pradžių paaiškinu,kad mes visi nesame vienodi,mes visi kažkuo skiriamės,tai ir jis kažkuo kitoks. Stengiuosi pasakoti paprastais žodžiais,ne mediciniškais terminais,kad būtų aišku tam žmogui,kad jis nesijaustų nieko nesupratęs ir jam nereikėtų vaidinti,kad suprato
lyg noredama issipasakoti
normaliai
nesmagu
jauciuosi skaudziai
labai sunku yra kazkam pasakoti apie savo vaiko ligas ir jo negalia,sunku atverti savo bedas kitiems...
visada susigraudinu
dabar jau geriau, nes jau praėjo 9 metai ir esame su tuom labiau susitaikę
nejaukiai, blogai, nemaloniai,
su didziausiu malonumu stengiuosi kuo daugiau pasakoti apie tai kad visuomene suzinotu kad nevientik vezys yra baisi liga
as visada sutrinku kai tai reikia pasakyti, iki siol as tarsi pasijuntu kalta
jauciu diskomforta pasakodamakodel mano vaikas kitoks
man tų žmonių gaila , nes jie nesidomi kas darosi aplink .
kartais sunkoka nes nezinai kaip sureagos ir kokius uzdos klausimus
Labai sunku pradeti pasakoti vaiko ligas,o kai pradedu vardinti nesibaigenti sarasa ligu,tada visi nustemba,bet ant galo pasako viskas bus gerai,bet tas viskas bus gerai,man per gerkle lenda,nes nematau kad viskas butu gerai.
nesmagu
ramiai, iš pirmos reakcijos
matau, kiek smulkiai galiu
pasakoti, ir jiems tai bus įdomu.
normaliai jauciuosi, jei
reikia sakyti, tai reikia.
normaliai. pripratau
nejaukiai,jei yra galimybe
tiesiog nutyliu
Manau daranti svietejiska
darba,pasidalinti butina,nes
kiekvieno vaiko negalia
kitokia,be to tik taip
visuomene bus
tolerantiskesne,ir mamos
kurios augina tokius
vaikelius,jausis
drasiau,nevienisos.
Nekaip. Bet jau prie to
pripratau.
Sunkiai
Gan paprastai - tai lyg info
kitiems su kuo jie gali
susidrti ir ka daryti tokiu
atveju
blogai, jauciu kompleksa
nežinau...
pasakoju nebent gyditojui
bet ne kiekvienam praeiviui
nesmagei, nes i kiekviena
replika reguoju, ypac kai
aiskina, kad negalesiu eit i
darba ji turesiu slaugyt,o
as tikuosi kad taip nebus
MAN TAS ĮPRASTA. JAUČIUOSI
NORMALIAI.
paprastai aisku sirdi drasko
skausmas, bet jis ir taip
nepalieka ramybeja kai turi
toki vaika
Visiems nebutina zinot.
Pirmiausia leidziu susipazint
su vaiku, o paskui jau patys
sprendzia, ar ji tikrai tokia
neigali.
pradzioj,t.y pirmus du metus
buvo netgi idomu kalbant
stebeti reakcija,kaip zmones
guziasi,greziasi,o db.tai
labai nemalonu,jauciuos kaip
nusirengdama pries minia
iskrypeliu...
negerai
Jaučiu nerimą, nes žinau,
kad tie kas sužinos keis
savo elgesį. O neaišku į
kurią pusę.
jei reikia,tai ir
pasakoju..nejaučiu kažkokios
gėdos jausmo ar pan.gal kiek
sunku,bet tai priklauso nuo
to kam pasakoji.
visai normaliai
gerai
skaudu pasakoti apie savo
vaikucio negalia, nes
zaizdos atsinaujina.