Visuomenės požiūris į psichikos negalią turinčius asmenis

Kaip jaustumėtės jei tektų bendrauti su psichikos negalią turinčiu asmeniu ? (Arba, jei teko bendrauti su tokiu asmeniu, kaip tuo metu jautėtės?)

  1. Jaučiausi įprastai, kilo noras padėti žmogui, taip pat kartais sunku kalbėti taip, kad žmogus netyčia neįsižeistų ar panašiai.
  2. Teko koreguoti savo elgesį ir prisitaikyti prie asmens bendravimo būdo (pvz jei asmuo jaučias agresyvus, tada aš stengiuosi ramiau žiūrėti į viską ir neprovokuoti dar didesnio chaoso)
  3. Jaučiausi neypatingai gerai. (reikėtų koreaguoti klausimą)
  4. Baiminausi, kad dėl neprognozuojamo elgesio gali kas nors nutikti negero
  5. Nori jam padėti, tačiau realiai supranti, kad nelabai gali jam padėti... Todėl pradedi jausti savotišką kaltės jausmą ir dėl to kylantį nenorą bendrauti su šiuo žmogumi.
  6. Nežinojau ir vis dar nežinau, kaip turėčiau elgtis ar reaguoti į psichikos negalią turinčio asmens veiksmus
  7. Bijojau siek tiek asmens, nes nezinai kas jam gali sauti i galva ir kaip jis pasielgs, todel buvo labai nejauku buti salia. Bendraujant su kitu asmeniu, kuris zinojau kad yra nepiktybinis, elgiausi draugiskai, paprastai.
  8. Jaučiausi nejaukiai, nenorejau bendrauti
  9. Jaučiau norą padėti, bet nebuvau įsitinusi ar mano toks noras yra reikalingas. Jaučiausi nejaukiai, nes nežinojau ar bendraudama turiu elgtis specifiškiau
  10. man norisi suprasti tokį žmogų, įsigilinti į jo istoriją jei artimiau su juo bendrauju.