VIEŠOSIOS VALDŽIOS IR ŽINIASKLAIDOS TEISINIŲ SANTYKIŲ YPATUMAI LIETUVOJE (žiniasklaidos atstovams)

Savireguliacija iš esmės nefunkcionuoja.

Savireguliacija netiki ir pačios savireguliacinio mechanizmo pusės. Ji neturi pakankamai priemonių, kad galėtų paveikti "prasižengelę" žiniasklaidą. Savireguliaciniam mechanizmui priskiriamų institucijų priimami sprendimai neturi jokios įtakos. Tai lyg pagrūmojimas pirštu.

Problemos: didžiųjų dienraščių korupcija (šantažavimas siekiant "išmušti" reklaminius užsakymus). Tendencingas, tam tikrų visuomenės grupių interesus atspindintis, įvykių interpretavimas. Nepagrįsto kišimosi į privatų asmens gyvenimą atvejai. Paslėpti užsakomieji straipsniai, tendencingai pateikiama medžiaga siekiant formuoti visuomeninę nuomonę (pavyzdžiui, abortų ar šeimos koncepcijos klausimas.

"Ar tinkamai teisiškai sureguliuotas žiniasklaidos kišimasis į privatų viešojo asmens gyvenimą?" - nekorektiškas klausimas. Kištis į privatų gyvenimą išvis nederėtų. Galima būtų informuoti apie visuomenei reikšmingus viešojo asmens privataus gyvenimo dalykus.

Ji neefektyvi, beveik niekas neklauso ne tik Žurnalistų etikos inspektoriaus, bet ir Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos.

Nenorą dalyvauti realioje savireguliacijoje

imoniu priklausymas vienai kompanijai: media negali "blogai" skelbti apie savo kompanionus, t. y. mazai objektyvumo, nes tenka nutyleti

Didziuju spaudos magnatu nebaudziamumas - Respublikos ir Lryto. Visi kontrolieriai puola smulkais zuveles, o stambiu rykliu prisibijo. Todel ne visiems vienodos zaidimo taisykles.

Per menkos Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos galios bausti žiniasklaidos subjektus už jų daromus teisės aktų pažeidimus

nesveika konkurencija

Savireguliaciniai organai tik rekomendacinio pobūdžio, todėl dažnai į juos nekreipiama dėmesio.

Pvz., dienraštis "Lietuvos rytas" nesilaiko Žurnalistų ir leidėjų etiko kodekso, nes "nedalyvavo jį kuriant".

Trūksta atsakomybės ir už pateiktus nepatikrintus faktus, ir jų interpretacijas bei sklaidą.Žiniasklaida pati nepripažįsta savo klaidų, o konkurentai, jeigu neliečia jų, numoja ranka arba džiūgauja.

Žiniasklaidos savireguliacija nėra visuotinė, etikos kodeksas yra tik gražus popieriukas, kurio nuostatų daugelis laikraščių nesilaiko, daugelis žurnalistų veikia priešingai. Nėra pagarbos savo profesijai, nesuprantama misija. Dėl valstybinių institucijų kišimosi - cenzūra nepakeis padėties, politikai tik dar labiau manipuliuotų VIP.

Valstybinės institucijos gali apriboti žiniasklaidos teises iki joms naudingo lygio.

daug žurnalistų yra papirkti, niekas to nekontroliuoja ir netikrina. galėtų, pvz., irgi deklaruoti viešus ir privačius interesus, pajamas (sąžiningi žurnalistai jachtoms ir viloms neužsidirba)