Vaikų teisių įgyvendinimo geroji patirtis Lietuvoje

daugiau programų, lėšų, paramos iš valstybės pusės

Vykdant socialinius ir vystymosi projektus yra be galo svarbu sukurti realią partnerystę tarp visų toj srity veikiančių subjektų, tiek viešojo administravimo struktūrų, tiek privačių socialinių iniciatyvų, tiek vietinių, tiek tarptautinių institucijų, pagal kiekvienam numatytą vaidmenį tam, kad būtų galima veikti išvien ir atsakyti į poreikius kuo visapusiškiau ir efektyviausiai išnaudojant turimus išteklius.

Svarbu teisinę bazę derinti su praktiniu įgyvendinimu, nuolat stebėti, kaip tai vyksta.

Didesnio finansavimo, kvalifikuotų žmonių, universalasu visuomenės požiūrio. Tėvai nuo pradžių tuir būti ruošiami tėvystei.valstgybė turi populiarinti įvaikinimo idėją, šeimyninę globą

Komplesinio požiūrio į vaiko problemas. Visų bendradarbiavimo, vienovės veiksmuose.

Sumažinti visą valstybinį mechanizmą, nes dabar neaišku kas už ką atsakingas.

Dabartinių valstybės priemonių nepakanka. neišnyko smurtas, nesumažejo savižudybių skaičia, nepakankama infrastruktūra nukentėjusio vaiko psichologinei būklei atstatyti, neišnyko tiek socialinės, tiek psicologinės problemos. Reikalingi vaikų teisių pažeidimų tyrimai, būtina statistinė medžiaga ir studijos konvencijos įgyvendinimo klausimais, kad galima būtų vertinti valstybės vaidmenis. svarbiausia veiksmingumui - strateginis veiksmų derinimas su valdžios institucijomis, tiek valstybinių tiek nevalstybinių organizacijų. Partnerystė būtina kaip kritinė sąlyga, priemonė ne tik vaiko teisių viešinimui, skalidai, bet ir gynimui bei atstovavimui, todėl svarbu į visus procesus įtraukti ministerijas, NVO sektorių, Vyriausybę, pačius vaikus, šeimas.Būtina skiadri valstybinių prgramų finansavimo metodika, parengta pagal opiausiaus problemas, nubrėžiant konkrečius tikslus, šių problemų sprendimui. Būtinas visų programų tęstinumo užtikrinimas. Būtina kmonkretizuoti ir išplėsti vaikų teisę reikšti savo nuomonę visais rūpimais klausimais. Būtina skirti daugiau lėšų prevenciniam darbui su vaikais, šeimomis, turinčiomis soc. problemų. Būtina numatyti priemones vaikų skurdo mažinimui. Būtina sisnti sveikatos programų tiek vaikui, tiek motinai finansavimą. Būtina sukurti psichosocialines pagalbos ir rebilkitacines tarnybas, smurtą patyrusiems vaikams, šeimoms. Būtina sureguliuoti vaikų mokslo krūvius. plėsti pagalbos, paslaugų tinklus kaimo vaikams, tautinių mažumų vaikams, vaikams su negalia.

valstybė pati sau turėtų nusistatyti aiškius ir konkrečius prioritetus kuriant veiksmų planus ir įvairias programas konsultuotis su praktikais.

Jei bendradarbiautų policija, VTAT kontrolieriai ir socialiniai darbuotojai bei mokyklos soc. pedagogai kiekvienoje seniūnijoje, o ne kiekvienas dirbtų atskirai - kiltų daug mažiau problemų. Be to, ir greitas regavimas padėtų, o ne situacijos stebėjimas iki penkerių metų ar ji nesikeičia šeimoje.

nėra pakankamai lėšų, trųksta bendradarbiavimo ir dialogo tarp bendruomenės, tėvų, valstybės

Valstybei reikia pilietiškų, neabejingų specialistų VTATe, būtinas glaudus bendradarbiavimas tarp mokyklų, seniūnijų, įgaliotinių, vietos bendruomenių atstovų. Operatyvumas - reaguojant į gautus signalus iš kaimynų, mokyklos darbuotojų. Didžaisias trūkumas - trūksta lėšų. Pvz. Mūsų vaikai vėl nori lankyti baseiną, o lėšų neturime.

Vaikai turi augti šeimose .Didesnis dėmesys turi būti skiriamas motinai . Per 17 metų globojome 58 vaikus ,iš jų 42 gražinome į biologinę šeimą

Reikėtų švietimo ir mokymo apie pozityviąją tėvystę, tėvystės ugdymo įgūdžių programų. Jau iš dalies ir vidurinėje mokykloje galėtų būti kalbama apie šeimos psichologiją, o raidos psichologijos ir šeimos psichologijos disciplina turėtų būti privaloma visiems aukštųjų mokyklų studentams. Kalbama dažniausiai apie tai, kokios yra vaikų teisės ir kaip jas užtikrinti, tačiau kur kas aktualiau būtų kalbėti apie galimybes šių teisių nepažeisti, apie tėvų auklėjimo stilius ir elgesio būdus susidūrus su probleminiu savo vaikų elgesiu (neklausymu, akiplėšiškumu). Galiausiai labai svarbu mokyti tėvystės įgūdžių jų vaikams sulaukus paauglystės amžiaus. Lengviausia pasakyti, kad tėvai ir visi kiti negali vieno ar kito, tačiau kalbėti reikėtų apie tai, ką jie gali, kai kyla sunkumų.

Gerų įstatymų, poįstatiminių aktų, prevencinių programų, pakankamai lėšų anksčiau minėtiems dalykams įgyvendinti, įvairių instituijų bendradarbiavimo dirbančių vaiko srityje ir t.t.

Trūksta glaudaus tarpžinybinio bendradarbiavimo, socialinės partnerystės. Norėtųsi, kad sukurtos programos (pvz. alternatyvaus ugdymo, produktyvaus mokymo, jaunimo namų ir kt.) būtų pritaikomos praktikoje, tačiau tam reikia daugelio poįstatyminių aktų tobulinimo ir supaprastinimo. Lietuvoje yra per daug reglamentavimo.

valdininku noro keistis

Norėtūsi, kad vaikų teises poselėjanti sistema spręstu vaikų problemas butent sistematišmai, ne traumuojant vaiko ilgai. Tam reikėtų pasižvalgyti aplinkui, pasisemti gerąja patirtimi, kaip tai daroma kitose Europos šalyse, kurios yra daugiau patyrusios ir turi gerai organizuotas komandas(žmogiškuosius išteklius) ir turi esamos situacijos tikslias žinias ir sprendimo būdus. Valstybė turėtų įpatingą dėmesį skirti vaikų socialinėms problemos nuo gimimo ir bent iki 10metų, o ne tai, kad apie vaiko problemas pradedama kalbėti nuo 14metų, kai jau prarastas laikas ir pataisyti nieko neįmanoma. Vaikų įstaigos neturėtų būti politizuotos, į darbą turėtų būti priimti žmonės ne pagal pažintis o pagal žinias, tačiau ne teoretikai o praktikai, o už savo darbą žmogus turėtų gauti algą o ne labdarinę pašalpą .

nuoširdumo, žmogiškumo, atsakomybės, pareigingumo, mažiau biurokratijos

mažinti biurokratizmą (negalima spręsti vaiko problemos operatyviai, nes pirmiausia turi būti sutvarkyti popieriai), dažnai pasitaiko tarpinstitucinių nesusikalbėjimų ir abejingumo.

Valstybinės institucijos turėtų aktyviau konsultuotis su nevyriausybinėmis organizacijomis, sudaryti sąlygas nevyriausybiniam sektoriui nuolat įgyvendinti nuoseklias veiklas, susijusias su informacijos apie vaiko teises ir Vaiko teisių konvencijos sklaida, viešinimu. Daugiau dėmesio reikėtų skirti darbui su žiniasklaida; skatinti žiniasklaidos atstovų teigiamą ir tinkamą požiūrį į vaiko teises, ugdyti profesionalų žiniasklaidos atstovų požiūrį į vaiko teises ir Konvenciją. Visose srityse vaiko tesių programose priemonės iš esmės dubliuojasi, vertinimo kai kurios programos galėtų būti panaikintos ir viskas turėtų būti daugiau sukoncentruota.Aiškiau turėtų būti įgyvendinami įstatymai, susiję su finansine parama, išmokomis, su paslaugų gavimu . Vienas iš politikos trūkumų yra tai, kad kuriamas atskiras programas, tvirtina patys ministrai, į kurių valdymo sritį patenka ta programa, o ne Vyriausybė. Dėl to programos pasidaro žinybinės ir neretai atsitinka taip, kad kiekviena ministerija atsako už savo programas ir jų įgyvendinimą, trūksta bendrų veiksmų. Valstybė kai kurias vaikų problemas bando išspręsti per labai trumpą laiką, tačiau tai dar labiau komplikuoja situaciją. Trūksta glaudesnio bendradarbiavimo tarp atskirų ministerijų, kitų institucijų. Taip pat Lietuvoje trūksta stiprios pilietinės visuomenės. Mūsų visuomenė yra nebrandi reikšti savo nuomonę, piliečiai galėdami teikti siūlymus, to nedaro. Aišku, gal yra per mažai informacijos ar ji nepatogiai pateikiama, tačaiu kur mūsų, pilietiškumas. Visuomenė per daug neigiamai priima sąvoką vaiko teisės dėl to, kad painioja ir ne iki galo supranta; painioja su sąvoka „vaiko norai“. Tiek suaugusieji, tiek vaikai.kurdami savo ateitį turi bendrautim tarpusavyje.

finansavimo ir pacios visuomenes aktyvesnio isistraukimo

dar kartą atidžiai peržiūrėti įstatymus ir bendradarbiaujant su didesnio mąsto apimties institucijomis priimti protingus sprendimus.

Atskirti vydymo ir kontrolės sistemas: valstybinės ir savivaldybių įstaigos galėtų prisiimti kontrolės ir sprendimo priėmimo (dėl vaiko palikimo/paėmimo/ grąžinimo į šeimą, šeimos nukreipimo paslaugoms, paslaugų kokybės kontrolės) funkcijas, o vykdytojais - paslaugų tiekėjais galėtų tapti NVO sektorius, bendruomenės. taip būtų didinamas paslaugų prieinamumas ir visuomenės/ bendruomenės atsakomybės didinimas. Be to jei tai būtų perkamos iš NVO paslaugos, didėtų motyvacija jas teikti ir teikti kokybiškai.

Didesnės paramos reikėtų

Turėtų valstybės institucijos dirbti vieningai siekiant šio tikslo, nes dabar visur sava politika ir skirtinga institucija rūpinasi savo reikalais, bendro darbo nėra, todėl nėra vieningos politikos puoselėjant vaiko teisės apsaugą ir kyla daug nesusikalbėjimo ir kratymosi atsakomybės.

noro kurti, daryti kazka veiksmingo del vaiku. Ir aisku, lesu

Vaikams svarbiau pavalgyti, o ne kažkur dalyvauti, todėl būtina juos politiškai aktyvinti, skatinti teisinį švietimą, savęs realizavimą. Dauguma vaikų vis dar nežino apie savo teises arba žino šiek tiek iškreiptai, neatsižvelgdami į savo pareigas, nesuvokdami pačios teisės esmės, nes mokykla nesupažindina, todel būtina vykdyti kuo daugiau vaiko teisių ugdymo programų. Būtina sudaryti visų vaiko teisių įgyvendinimo procesuose dalyvaujančių galimybes veikti, pakviesti į pagalbą kitas tarptautines organizacijas, pajungti ir valstybines institucijas, bendradarbiauti su į verslą orientuotomis jaunimo organizacijomis, daryti bendrus forumus su verslininkais, seminarus, tai būtų veiksminga tiek vaikus orientuyojan teisinga linkme, tiek užpildant įstatymų spragas. Reikia surasti finansavimą mokymams, lyderystei ir įtraukti tas temas į kitus mokymus, vykdyti renginius su policija, rengti viešus renginius su vaikais iš socialiai atskirtų šeimų, „ištraukti juos į dienos šviesą“, ne tik pažaisti su tais vaikais, bet įtraukti į matomą visuomenės veiklą. Organizuoti mokymus, įtraukti į švietimo sistemą apie seksualinį ugdymą neutraliais metodais, remiantis užsienio šalių patirtimi, bet viską daryti labai atsargiai. Važinėti po mokyklas su mokymais, ruošti specialistus, atlikti tyrimus dėl esančių problemų, skelbti dėl kontrolės vietų, kurios pardavinėja vaikams alkoholį ir cigaretes daryti akcijas, nerodyti blogo asmeninio pavyzdžio. Bendradarbiauti su žiniaskliada, reklamos kūrėjais dėl prevencinių filmų, reklamos. Būtina aktyviau finasuoti NVO.

Valstybės institucijos turėtų aktyviau bendradarbiauti su įvairiomis organizacijomis. Į įstatymų leidybą turi būti įtraukti vaikai (įgyvendinant teisinio švietimo programas jie galėtų siūlyti įstaytmo projektus). Tėvams turėtų būti daugiau nemokamų programų, kuriose jie ugdytų savol įgūdžius.