Vaikų teisių įgyvendinimo geroji patirtis Lietuvoje

Valstybei reikia pilietiškų, neabejingų specialistų VTATe, būtinas glaudus bendradarbiavimas tarp mokyklų, seniūnijų, įgaliotinių, vietos bendruomenių atstovų. Operatyvumas - reaguojant į gautus signalus iš kaimynų, mokyklos darbuotojų. Didžaisias trūkumas - trūksta lėšų. Pvz. Mūsų vaikai vėl nori lankyti baseiną, o lėšų neturime.

Vaikai turi augti šeimose .Didesnis dėmesys turi būti skiriamas motinai . Per 17 metų globojome 58 vaikus ,iš jų 42 gražinome į biologinę šeimą

Reikėtų švietimo ir mokymo apie pozityviąją tėvystę, tėvystės ugdymo įgūdžių programų. Jau iš dalies ir vidurinėje mokykloje galėtų būti kalbama apie šeimos psichologiją, o raidos psichologijos ir šeimos psichologijos disciplina turėtų būti privaloma visiems aukštųjų mokyklų studentams. Kalbama dažniausiai apie tai, kokios yra vaikų teisės ir kaip jas užtikrinti, tačiau kur kas aktualiau būtų kalbėti apie galimybes šių teisių nepažeisti, apie tėvų auklėjimo stilius ir elgesio būdus susidūrus su probleminiu savo vaikų elgesiu (neklausymu, akiplėšiškumu). Galiausiai labai svarbu mokyti tėvystės įgūdžių jų vaikams sulaukus paauglystės amžiaus. Lengviausia pasakyti, kad tėvai ir visi kiti negali vieno ar kito, tačiau kalbėti reikėtų apie tai, ką jie gali, kai kyla sunkumų.

Gerų įstatymų, poįstatiminių aktų, prevencinių programų, pakankamai lėšų anksčiau minėtiems dalykams įgyvendinti, įvairių instituijų bendradarbiavimo dirbančių vaiko srityje ir t.t.

Trūksta glaudaus tarpžinybinio bendradarbiavimo, socialinės partnerystės. Norėtųsi, kad sukurtos programos (pvz. alternatyvaus ugdymo, produktyvaus mokymo, jaunimo namų ir kt.) būtų pritaikomos praktikoje, tačiau tam reikia daugelio poįstatyminių aktų tobulinimo ir supaprastinimo. Lietuvoje yra per daug reglamentavimo.

valdininku noro keistis

Norėtūsi, kad vaikų teises poselėjanti sistema spręstu vaikų problemas butent sistematišmai, ne traumuojant vaiko ilgai. Tam reikėtų pasižvalgyti aplinkui, pasisemti gerąja patirtimi, kaip tai daroma kitose Europos šalyse, kurios yra daugiau patyrusios ir turi gerai organizuotas komandas(žmogiškuosius išteklius) ir turi esamos situacijos tikslias žinias ir sprendimo būdus. Valstybė turėtų įpatingą dėmesį skirti vaikų socialinėms problemos nuo gimimo ir bent iki 10metų, o ne tai, kad apie vaiko problemas pradedama kalbėti nuo 14metų, kai jau prarastas laikas ir pataisyti nieko neįmanoma. Vaikų įstaigos neturėtų būti politizuotos, į darbą turėtų būti priimti žmonės ne pagal pažintis o pagal žinias, tačiau ne teoretikai o praktikai, o už savo darbą žmogus turėtų gauti algą o ne labdarinę pašalpą .

nuoširdumo, žmogiškumo, atsakomybės, pareigingumo, mažiau biurokratijos

mažinti biurokratizmą (negalima spręsti vaiko problemos operatyviai, nes pirmiausia turi būti sutvarkyti popieriai), dažnai pasitaiko tarpinstitucinių nesusikalbėjimų ir abejingumo.

Valstybinės institucijos turėtų aktyviau konsultuotis su nevyriausybinėmis organizacijomis, sudaryti sąlygas nevyriausybiniam sektoriui nuolat įgyvendinti nuoseklias veiklas, susijusias su informacijos apie vaiko teises ir Vaiko teisių konvencijos sklaida, viešinimu. Daugiau dėmesio reikėtų skirti darbui su žiniasklaida; skatinti žiniasklaidos atstovų teigiamą ir tinkamą požiūrį į vaiko teises, ugdyti profesionalų žiniasklaidos atstovų požiūrį į vaiko teises ir Konvenciją. Visose srityse vaiko tesių programose priemonės iš esmės dubliuojasi, vertinimo kai kurios programos galėtų būti panaikintos ir viskas turėtų būti daugiau sukoncentruota.Aiškiau turėtų būti įgyvendinami įstatymai, susiję su finansine parama, išmokomis, su paslaugų gavimu . Vienas iš politikos trūkumų yra tai, kad kuriamas atskiras programas, tvirtina patys ministrai, į kurių valdymo sritį patenka ta programa, o ne Vyriausybė. Dėl to programos pasidaro žinybinės ir neretai atsitinka taip, kad kiekviena ministerija atsako už savo programas ir jų įgyvendinimą, trūksta bendrų veiksmų. Valstybė kai kurias vaikų problemas bando išspręsti per labai trumpą laiką, tačiau tai dar labiau komplikuoja situaciją. Trūksta glaudesnio bendradarbiavimo tarp atskirų ministerijų, kitų institucijų. Taip pat Lietuvoje trūksta stiprios pilietinės visuomenės. Mūsų visuomenė yra nebrandi reikšti savo nuomonę, piliečiai galėdami teikti siūlymus, to nedaro. Aišku, gal yra per mažai informacijos ar ji nepatogiai pateikiama, tačaiu kur mūsų, pilietiškumas. Visuomenė per daug neigiamai priima sąvoką vaiko teisės dėl to, kad painioja ir ne iki galo supranta; painioja su sąvoka „vaiko norai“. Tiek suaugusieji, tiek vaikai.kurdami savo ateitį turi bendrautim tarpusavyje.