16. Ką norėtum, jog kas nors tau būtų pasakęs apie savanoriavimą prieš pradedant savanoriauti? O ką pats(-i) patartum naujam savanoriui?
Esu vis dar ganėtinai naujas, įžvalgų šiuo klausimu neturiu.
Neissigasti sunkumu:)
Mažiau galvoti kas, o jeigu... Tiesiog imti ir drąsiai daryti :)
Norėčiau, kad būtų savanorystės apmokymai. Patarčiau nepersistengti, daryti tai ką gali geriausiai ir būti kantriam.
patarčiau turėti kantrybės ir tolerancijos.
Pabendrauti su administraciją ir įvertinti požiūrį į savanorius ir į jų atliekamą darbą.
Nebijoti issukiu,nes rezultatai atperka viska!
Aš neatėjau ir nepasakiau, štai, aš noriu savanoriauti, ką man daryti, galiu bet ką (tokių prisiskaitau žinučių FB). Po to, kai apsiuosčiau Ozo pievelėje, pasisiūliau fotografuoti ir redaguoti svetainę. Paskui rašiau straipsnius. Visai nesigilinau, ar tai vadinasi "savanoriauti" ir nekabinau sau savanorio etiketės:) Vėliau padėdavau prieglaudoje, budėdavau, straipsnius rašiau ir toliau, rašiau ir kitoms organizacijoms, globojau ir kitų kates namie, ne vien "SOS gyvūnų" (pavadinimas be brūkšnelio). Taigi, net ir nežinau, ką man kas galėjo pasakyti. Viskas ėjo pamažu ir natūraliai, su savo lūžiais ir patirtimis:) Nebent jei man tada būtų 18 ir visko norėtųsi čia pat ir dabar, ir dar tobulai, tada turbūt būtų reikėję vedžiojimo už rankos, kad gink dieve kokios moralinės traumos negaučiau:)). Ką patariu rašantiems laiškus, tai visų pirma suprasti, kad vien atėjęs į prieglaudą pavedžioti šuns netampi savanoriu, tam reikia daug laiko, gilinimosi, supratimo apie globos sistemą Lietuvoje, apie prieglaudos veiklą, apie gyvūnų ligas, galų gale, žinoti, kokią veterinariją pasiūlyti, mokėti paaiškinti apie sterilizaciją ar dingusių gyvūnų paiešką. Daug ko reikia žinoti. Be to, reikia susitaikyti, kad senbuviai neturės laiko kaskart vedžioti už rankos ir dėkoti už kiekvieną veiksmą. Išlieka stipriausi, atspariausi:). Tuo įsitikinau iš patirties su naujokais, nes dažnai savanoriauti trokštantys žmonės nesugeba net patys atvažiuoti iki prieglaudos, nes nemoka naudotis viešuoju transportu (??) ir google (???). Tada nenuliūstu, nes geriau tegu ir nesavanoriauja, kadangi tam reikia atsakomybės ir savarankiškumo. Bet mano patirtis - tai ne visų patirtis, kiti gal turi kitokį požiūrį, daugiau kantrybės ir mokėjimo motyvuoti tuos, kas dar nežino ko nori. Gal tai jau kita karta, motyvacijos karta... O šiaip už naujus savanorius atsakingas kitas žmogus:) Jiems pasisekė:)) Turėjome minčių padaryti a la egzaminą būsimiems savanoriams prieglaudoje, bet linksmą, kaip krikštynas, tačiau dėl visokių ligų ta mintis nunyko.
Savanoriavimas su gyvūnais padeda užmiršti kasdienius rūpesčius, gerina emocinę savijautą, padeda užmegzti ryšius su naujais žmonėmis. Jis taip pat yra įdomus, dinamiškas, kartais pavojingas, bet įtraukiantis.
Naujam savanoriui patarčiau į savanorystę žiūrėti kaip į darbą. Būtina save motyvuoti, įsipareigoti tam, kad svanorystė nebūtų tik vienkartinė. Ji turi turėti tęstinumą, vykti nuolatos. Tik tokiu būdu savanoris gali atnešti realią naudą organizacijai. Taip pat patarčiau būti drąsiems, bet ne įžūliems. Drąsiai išsakyti savo nuomonę, lūkesčius, teikti pasiūlymus, bet nepamiršti savo idėjų argumentuoti.