Prieglobsčio bylų nagrinėjimo problematika Lietuvos Respublikos teismų praktikoje
Esu Mykolo Romerio Universiteto studentė, rašanti Magistro baigiamąjį darbą tema: „Prieglobsčio bylų nagrinėjimo problematika Lietuvos Respublikos teismų praktikoje“. Šia anketa atlieku tyrimą, kurio tikslas - sužinoti Migracijos departamento darbuotojų, turinčių teisę nagrinėti prieglobsčio prašytojų prašymus, nuomonę apie prieglobsčio procedūros ypatumus ir problematiką.
Jūsų išsilavinimas:
Studijų kryptis:
Jūsų pareigos:
Jūsų kaip darbuotojo turinčio teisę nagrinėti prieglobsčio prašytojo prašymus darbo patirtis:
Jūsų nagrinėjamuose prieglobsčio prašytojų prašymuose dažniausiai prašoma:
Kiek Jums vidutiniškai per metus tenka išnagrinėti prieglobsčio prašymų ?
Jūsų nuomone, ar prieglobsčio procedūra yra aiški ir tinkamai reglamentuota ?
Jūsų nuomone, kuo prieglobsčio bylose sprendimų apskundimų administraciniuose teismuose tenkinimas dažniausiai grindžiamas ?
Kaip dažnai keliate kvalifikaciją ?
Ar susiduriate su piktnaudžiavimu prieglobsčio procedūra ?
Ar susiduriate su problemomis, susijusiomis su prieglobsčio prašytojų teisių užtikrinimu ?
Jūsų nuomone, kurias prieglobsčio prašytojo teises užtikrinti yra problematiškiausia ?
Jūsų nuomone, kokios yra pagrindinės priežastys, lemiančios netinkamą ar neišsamų prieglobsčio prašytojų prašymų nagrinėjimą ?
- kvalifikacijos stoka, atsakomybės nebuvimas, iš dalies organizaciniai klausimai.
- Visų pirma manau, kad prašymai suteikti prieglobstį Lietuvoje iš esmės nagrinėjami tinkamai ir išsamiai. Jeigu kalbėti apie pavienius atvejus, kai sprendimuose dėl prieglobsčio suteikimo (nesuteikimo) galimai įžvelgiamas netinkamumas ar neišsamumas, to priežastys, manyčiau, nėra nei institucinio, nei procedūrinio pobūdžio. Prašymus suteikti prieglobstį nagrinėja žmonės. Kaip ir bet kurioje kitoje sferoje, šie žmonės turi būti: 1) iš esmės tinkami atlikti tokio pobūdžio darbą; 2) tinkamai paruošti dirbti tokį darbą; 3) tinkamai motyvuoti. Šiuo metu Lietuvoje (viešajame sektoriuje): 1) nėra tinkamos ir veiksmingos darbuotojų (valstybės tarnautojų) atrankos sistemos; 2) nėra jokios realios naujų darbuotojų apmokymo sistemos; 3) nėra jokio veikiančio darbuotojų motyvacijos mechanizmo (valstybės tarnybos įstatymo schemos neveikia, nes darbuotojai skatinami priklausomai ne nuo jų pastangų, o nuo "laisvų lėšų" turėjimo, o tokių niekad nėra), taip pat nėra stabilumo jausmo dėl kiekvienos naujos vyriausybės neišvengiamai inicijuojamų "reformų", o į pačius valstybės tarnautojus žiūrima kaip į "etatus", o ne kaip į atitinkamų sričių profesionalus. Apibendrinus, mes turim valstybės tarnautoją, kuris kažin, ar iš viso sugeba spęsti (pvz. emociškai) dėl kito žmogaus likimo, kuris nebuvo tinkamai apmokytas tai daryti, ir kuris nesiruošia save investuoti į šį darbą, nes jam tai tik tarpinė neperspektyvi stotelė tarp universiteto suolo ir "tikro" darbo - štai toks valstybės tarnautojas turi nuspręsti, ar kitas žmogus pagrįstai bijo grįžti į savo kilmės valstybę. Akivaizdu, kad tokio valstybės tarnautojo darbo rezultatas gali būti netinkamas. Taigi, pagrindinė "netinkamo" valstybės tarnautojų darbo priežastis - "netinkamas" valstybės požiūris į savo tarnautojus.