Improvizacija- muzikos mokytojo kompetencijos dalis.

Todel, kad yra specialios paskaitos tam universitetuose (pas mus buvo tokia paskaita). Kalbant apie profesonalesne improvizacija, tai ji tobuleja dirbant. Su darbu, gereja musu atlikimo technika, taip galima labiau atskleisti turini. Dazniau improvizuojant, smegenys tampa greitesnes, nes jau atpazista tam tikras schemas,tai reiskia atlikimo technika gereja (kunas jaucia ka jam daryti ir kaip) ,isimenami malonus motyvai, tembrai, kurie ateity tampa dazni zmogaus improvizacijose. Kuo daugiau muzikines patirties, tuo zmogus daugiau ka turi pasakyti ir turi irankiu tam padaryti. Improvizacija visada liks laisva kurybos forma, zmogus zinos, ka ir kaip nori pasakyti ir padarys tai laike.

Nj

Todėl, kad vaiką reikia supažindinti kas tai yra improvizacija, kuom ji padeda vaikui, su kuo tai gali daryti. Paskui reikia lesiti vaikui tą daryti pačiam, gal grupėje draugų ar išsidrąsinus vienam.

Žiūrint į kitų rodomus pavyzdžius

Yra tam tikri mokymo būdai, kurie padeda lavinant improvizaciją.

Įmanoma išmokti, kai pats bandai improvizuoti, improvizacija taip pat turi įvarias rūšis. Todėl reikėtų gerai žinoti improvizavimo pagrindus.

Ir taip ir ne, taip, nes mokytojais moko, parodo, skatina improvizacijos. Ne, jei neturi savy lakios vaizduotės, sunku...

Jei žmogus visada buvo varžomas, veikė įstatytas į rėmus, jam reikalingas pavyzdys, kaip tai daro profesionalai.

Kalbant apie "rimtą" improvizaciją ,tai ji priešingai negu kūrybiškumas (kuris yra tik lavinamas) turi tam tikrų niuansų kuriuos galima išmokti taikant įvairias priemones. Tačiau yra ir "paprasta" improvizacija, kurią gali atlikti net ir metų vaikas, kuris tiesiog iš smagumo "minko" klavišus.

Pačių paprasčiausiai improvizacijai reikia išmanyti gamas, akordus, akompanavimo pagrindus ir galima bent minimaliai improvizuoti. LMTA džiazo katedroje ne veltui yra improvizacijos paskaitos - jos galima išmokti.