1. Kokia buvo Jūsų pirmoji reakcija, kai sužinojote, jog jūsų vaikelis turi specialiųjų poreikių? Kokie buvo išgyvenimai?
Stresas, panieka, neviltis.
is pradziu tuo netikejau,sunkiai su tuo susitaikiau.brt dabar viskas gerai.
Sužinojus apie vaiko negalią, apėmė baimė, nerimas dėl vaiko ateities, dėl savo profesinės veiklos galimybių.
Ji nuo gimimo negali vaikscioti, tai jai tai kaip ir savaime suprantama. Kol kas neklausia ir jokiu blogu isgyvenimu nepatiria.
stresas ir uzsidares savyje.
Tai buvo didziausias kosmaras, as galvojau kodel tai nutiko mano vaikui, uz ka man sitaip, kaltinau visus is eiles ir save, negalejau suprasti kodel nutiko butent sitaip, as negalejau ziureti i sveikus vaikus, tiesiog nekenciau, gailejausi saves ir vaiko, kuris pasmerktas tokiam gyvenimui.
Kad dukra nebus tokia kaip kiti sužinojom neurologiniam skyriuje ligoninėj.Mes nelabai tada įsivaizdavom ,kas tai vaikų cerebrinis paralyžius.Manėm kad masažai mankštos padės vaikui pasveikti.
Pirmoji reakcija - atmetimas žinios, kad vaikas turi specialiųjų poreikių.
Išgyvenimai atėjo šiek tiek vėliau bet buvo visokių: netikėjimas, kad vaikas neįgalus, pyktis, baimė dėl ateities, kaltė dėl tokio vaiko gimimo ir pan.
Buvo baisu. Žemė dingo iš po kojų. Rauda smaugė. Vaikas buvo išvežtas pirmiau į Kauną skubiai operacijai. Manęs neišleido dėl cezario pjūvio. Sužinojusi norėjau kuo greičiau pas vaiką. Būti kartu su juo. Nebuvo taip kad nenorėčiau savo vaiko.
Sužinojau būdama 5 mėn. nėščia. Apsigimimą pamatė mano ginekologė. Iškart nesureagavau, nes ji man nieko konkrečiai nepasakė. Bet, kai nuvažiavau į klinikas, viską gydytoja paaiškino, tada pasidarė labai baisu. Nors mintyse galvojau, kad gal nieko nėra, gal apsirinka. Bet aš pati nuo pat nėštumo pradžios jaučiau, kad mano vaikui kažkas yra. Iki gimdymo gyvenau nerime.