Atkryčio priežastys

Esame psichosocialinės reabilitacijos dienos stacionaro dalyvės (Ieva, Vitalija, Lukrecija, Rusnė) ir Jūsų kolegos. Būtume Jums labai dėkingos, jei paskirtumėte keletą minučių ir prisidėtumėte prie tyrimo, kurio tikslas - išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių žmonės susiduria su atkryčiais ir vėl grįžta į ligoninę. Atkrytis - praėjusios ligos pasikartojimas, atkritimas.

Dalyvavimas šiame tyrime yra savanoriškas. Anketų duomenys bus anonimiškai panaudojami diagramose. Tyrimo dalyviams yra garantuojamas visiškas konfidencialumas - Jūsų nebus prašoma pateikti jokios informacijos, iš kurios būtų galima nustatyti Jūsų tapatybę, o Jūsų pateikti atsakymai bus naudojami tik apibendrinti kartu su kitų respondentų atsakymais.

Kas padėtų ar yra padėję po ligoninės sugrįžti į gyvenimą?

  1. Savo atveju pagalbos nebuvau sulaukusi ir gryžimas į gyvenimą buvo žiaurus. Vienas iš sunkių dalykų yra tai, kad kai būni ligoninėje, tu jautiesi ne vienas, bendrauji su žmonėmis ir visada būni jų apsuptas, jei ne kitų pacientų, tai ligoninės personalo. O gryžti, būt tarp savų keturių sienų ir savų problemų ar minčių, kurios tave paskatino atsidurti ligoninėj. Ir tu lieki vienas kovoti su visu tuo. Atrodo kad net jautiesi blogiau, nei prieš ligoninę. Ir manau, gal kažkokia bendruomenė, žmonių, kurie susiduria su panašiomis problemomis, galėtų padėti. Bet kol kas neesu apie tokias girdėjusi, arba tos grupės yra labai retos.
  2. Palaikomosios grupės
  3. Palaikymas žmonių

• Ko norėtųsi iš gydytojų, specialistų?

  1. Visada norisi, kad jaustumeisi išgirstas ir suprastas. Ir kad jo kabinete, nebūtų to jausmo, kad bandai įrodyt jam savo problemas. Bet tik vienetai tų, kurie yra tokie praktikoje. Taip pat norisi, kad išeinant iš ligoninės tavęs nenumestų tvarkytis su savim pačiu kaip nori. Duotų aiškų planą, kurį būtų lengva sekti. Nes gryžtant į gyvenimą ir taip slegia viskas. Ir tada tiesiog tavo psihinė sveikata vėl nugula į antrą vietą kol nepasidaro kritinė problema, o tada vėl gali girdėt tik pasiūlymus "atostogoms", taip pasidaro užburtas ratas. Norisi nuoširdaus jų atsidavimo savo darbui, nes kartais tas jo ištartas sakinys, gali kainuot visos dienos ar savaitės nuotaiką arba dar blogiau savižudybės epizodą.
  2. Paaiškinimo, kas bus toliau, nes tuo metu atrodo, kad viskas sugriuvę
  3. Daugiau palaikymo, išklausymo, supratimo (apie Neringa nekalbu)

Ko trūksta iš artimųjų, o gal kaip tik – per daug?

  1. Asmeniškai iš savo artimūjų man trūksta visko. Galbūt dėl to esu tokia, kokia esu ir su tuo ką turiu. Svarbiausia, supratimo, kad mano problemos yra gyvybės ar mirties klausimas. Ir kad tai vien tik ignoravimu nesusitvarkys. Nuoširdaus rūpinimosi. Elementaraus klausimo kaip jautiesi?
  2. Artimieji nori padėti, tačiau nežino kaip. Labiausiai padeda tiesiog jų buvimas, ramybė, nepanikavimas
  3. Iš šeimos palaikymo ir supratimo

Ar turite draugų, žmonių, su kuriais galėtumėte atvirai dalintis, kaip jaučiatės?

  1. Bandau niekada neslėpti kaip jaučiuosi ir kas esu. Tačiau tik vienetai žmonių sutikrų per gyvenimą, kurių atregavimas buvo toks, kuris mane priverstų pasijaust geriau. Dažniausiai jautiesi arba ignoruojamas, arba demonizuojamas, arba sumenkinamas. Ir tai skaudu. Šiuo metu gyvenime artimų tokių žmonių neturiu.
  2. Taip
  3. Taip, gerai, turiu Rusnė ir geriausia drauga, taip pat gera aplinka

Ar sunku pripažinti savo diagnozę? Jei taip, dėl kokių priežasčių?

  1. Iš pradžių buvo labai sunku sau pripražinti savo diagnozes. Nes aš bijojau. Atrodė neįmanoma gyvent su jomis ar jas susitvarkyti. Bet kai susigyvenau su tuo kitiems pasakyti apie tai nebėra sunku. Tik visada atsirenku žmones kuriems galiu mėginti pasakyti.
  2. Taip, nes visuomenėje tai smerktina
  3. Nesunku, ankščiau buvo sunku bet kažkaip įpratimas yra

Kas paskatino sugrįžti į ligoninę?

  1. Gydytojai manė, kad taip geriau.
  2. Pablogėjimas, pasidavimas, kad geriau nebus
  3. Poilsis, perdegimas

Ar ligoninė geriau padeda nei artimieji, turimas psichologas/psichoterapeutas? Jei taip, kokiais aspektais?

  1. Nes ligoninėje esi stebimas 24/7. Gali bendrauti su tokiais pačiai kaip tu. Ir kažkiek pailsėti nuo savo rutinos, jei ją darosi per sunku pakelti.
  2. Vaistais geriau, kai yra kritinė situacija. Bendrai ligoninė slegia, nėra pritaikyta kokybiškam sveikimui, sustiprėjimui, kad būtų galima grįžti į visuomenę
  3. Taip, normalus gydymas ir panašiai

Ar jaučiate, kad po ligoninės išlieka tie patys sunkumai? Jei taip, kokie?

  1. Ligoninė nepakeičia sunkumų kol neįdedi darbo pats. Po ligoninės tik turėjau daugiau išteklių tvarkytis su viskuo todėl jaučiausi šiek tiek geriau. Bet po to vėl sugrįžo sunkumai darbe, buityje. Gryžau į savo ciklą.
  2. Stacionaras nepadėjo, ilgalaikėje perspektyvoje daug geriau veikia nuolatinės psichiatro, psichoterapeuto konsultacijos, grupinė/bendruomenės pagalba.
  3. Taip, apatija, irzlumas

Dėl kokių priežasčių kyla atmetimo reakcija į užsiėmimus tiek ligoninėje, tiek dienos stacionare? Jei nekyla, praleiskite klausimą.

  1. Jei jie yra brukami tarsi per prievartą arba yra sakoma, kad jie 100% kažką pakeis ar kažkam padės.
  2. Karti patirtis rodo, kad užsiėmimai taikytini visiems dažnai netinka pagal individualius poreikius. Užsiėmimai paviršiniai, neapima to, dėl ko norisi pasitraukti
  3. Del aplinkos

Jūsų lytis:

Jūsų amžius:

Susikurti savo anketąAtsakyti į šią anketą