Diskomfortiškai jaučiausi nešdama savo daiktą iškėlusi virš galvos.
Bėgimas.
Balso paliepimas apžiūrinėt priešais einantį ir greta ateinantis suvokimas, kad kažkas, kas eina už manęs visapusiškai mane nužiūrinėja. Taip pat šokis katedros aikštėj. Ne kiek paties šokio momentas, nes tada tai nėra diskomfortiška, kai esi pasinėręs šokin, kiek tas momentas, kai lieka tik keli šokantys, jie susigėsta ir nebešoka. Tada suvoki, kad šitaip atrodei katedros aikštėje esantiems žmonėms.
Gal buvo truputį nejauku, kai reikėjo visiems ką nors keisto padaryti, bet buvo ir savaip smagu.
Senėjimo ir mirties tematikos buvo kiek per daug. Iš pradžių viskas kaip ir savo vietoj, bet kažkurio metu jau buvo tiesiog per daug.
Labai patiko kai visi ėmėme judėti Sereikiškių parku ir Katedros aikšte, kai praeiviai skirtingai reagavo į mūsų iškeltas rankas, ėjimą atbulomis ir kt. Patiko būti "aktore"
Tokių nebuvo
Akių kontaktai, privertimas atsiriboti nuo aplinkinių žmonių vertinimo, parodomasis išsiskyrimas iš kitų, susimąstymas apie laikinumą, standartų bei šablonų išryškėjimas