"Šeimų, auginančių intelekto sutrikimą turinčius vaikus, psichosocialinės problemos ir pagalbos galimybės" interviu apklausa raštu
6. Kaip išgyvenote žinią, kai jūsų vaikui - globotiniui patvirtino negalią - sutrikimą? Kokias emocijas išgyvenote tuo metu?
Pradžioj beviltiškumas,kaltės jausmas, baimė,daug ašarų.Veliau pradėjau skaityti,pati ieškoti tikslios diagnozės.Padarem daug tyrimų ir Vokietijoje, tačiau tikslios kažkokios genetinės baisios ligos nepatvirtino.Tada gyvenome su cerebrinio paralyžiaus diagnozė,labai ,labai daug lavinomes ,sportavome, lankė visus užsiėmimus ir įstaigas,kiek tik sugebedavau surasti ir sužinoti iš mūsų likimo mamu ,deja, ne iš gydytojų.Labasi tikejau kad vaikas pasveiks ir niekuo nesiskirs nuo kitų, sveikų vaikų. Vėliau supratau,kad mano vaikas visgi,bus kitoks, tačiau jau buvau tame stipri ir galiausiai visiškai su tuo susitaikiau.Manau jog susitaikiau.Labai didžiuojuosi savo sūnumi šiai dienai.
Aktyviai ieškojau būdų, kaip galima jam padėti.
Buvo nejauku paskui susitaikiau
Apie galimybę Dauno sindromo pasakė, kai tik gimė. Buvau pasimetusi, bet neišsigandau. Kažkaip buvau pasiruošusi. Žinojau, kad galėsiu užauginti tokį vaiką
Ejau i prieki ir stengiausi kuo daugiau suteikti lavinimo-visais imanomais budais,niekada nepasiklioviau viena spec nuomone.Musu atvejis yra truputi kitoks.Kazka isgyvent ir gailet saves nebuvo kada;)
Apie tai kad gimė neįgalus vaikas sužinojau gimdykloje iš akušerių šnabždėjimo tarpusavyje.Neviltis ir skausmas,nežinia ir baimė tokios buvo mano emocijos.
Užsidariau. Išjungiau emocijas ir pradėjau dirbti su vaiko raida.
pasimetimas, nesuvokimas
Tai nenupasakojimas jausmas,tai siaubinga slido kojos iš po žemės.