Žodžio laisvė, cenzūra ar savicenzūra: 2024-ieji
Kiek laisvės minčiai ir žodžiui turime šiandien Lietuvoje? Kiek laisvi jaučiamės kalbėti vienomis ar kitomis temomis? Ir kiek "bausmių" sulaukiame, sukritikavę "ne tą" tarnautoją, instituciją ar politiką?
Apklausa yra visiškai anoniminė ir konfidenciali. Jei nenorite skaityti, kaip ji gimė, galite skubėti išsyk prie klausimų: juos rasite po klausimyno aprašymu.
*****
Gyvename šalyje, kurioje galima ilgus metus teistis dėl teisės pavadinti teistą nusikaltėlį nusikaltėliu, ir kur žurnalistas priverstas bylinėtis su savo paties darboviete - dėl savo laisvės kritikuoti politikus, kai darbovietė yra... nacionalinis transliuotojas. Be jokių abejonių, visuomenininkų ir žurnalistų tildymas veikia ir kitus.
Rinkdama institucinio smurto istorijas, kritikuodama aplinkosaugos situaciją Lietuvoje, dalyvaudama diskusijose ir kitaip tyrinėdama (ne)galimos kritikos institucijoms, valdininkams ir nusistovėjusiai tvarkai lauką, susidūriau su anksčiau neregėta žmonių baime viešai dalintis patirtimis ir kritikuoti sistemą. Žinoma, negaliu lyginti šios baimės su ta, kuri tvyrojo okupuotoje Lietuvoje - anos paprasčiausiai nepatyriau, nes į mokyklą ėjau jau laisvoje Lietuvoje. Tačiau pastaraisiais metais atsiskleidusi baimė mane labai nustebino.
Valstybinėse įstaigose dirbantieji neretai prisipažįsta, kad cenzūruoja patys save, bijodami viešai kažką pasakyti "ne taip, kaip reikia", nes "tai gali pakenkti darbe". Kai kurie ir viešai įvardija, kad laisvę kritikuoti sistemą jaučiasi atgavę tik išėję į pensiją ar priartėję prie jos. Apie baimę pasakyti ar parašyti kažką "ne taip" prie keturių akių ėmė kalbėti net tie, kurie, patys nedirbdami institucijose, turi užsakovų tarpe biudžetinių įstaigų.
Pavieniai žmonės prisipažįsta ne tik ribojantys savo pačių minties raišką, žodžio laisvę, bet ir kitaip griežtai kontroliuojantys save: net ką "šierinti" ir "laikinti" soc. tinkluose, kad tik ginkdie nesupykdytų "kažko aukščiau". Dalis šių žmonių tiki, kad jų vieši pasisakymai, įrašai soc. tinkluose ir net komentarai kažkur "registruojami", ir už išsakytas mintis bet kada gali ateiti "bausmė". Susidūriau su situacijomis, kai mano pačios skaitytojai, prirašę institucijas kritikuojančių komentarų, kitą dieną tuos komentarus švariai išsitrina. Kodėl? Nes juos spėjo prigąsdinti jų draugai: kad vien jau už tuos komentarus "blogai baigsis".
Itin didelę sekimo ir viešų pasisakymų vertinimo baimę turėjo mano kalbinti VMI (buvę ir esami) tarnautojai, taip pat kelių kitų Valstybinių institucijų darbuotojai, kurių darboviečių jų pačių labui neminėsiu, ir, mano nuostabai, ne vienas žiniasklaidoje dirbantis asmuo, įsitikinęs, kad pokalbių klausomasi, o žinutės - skaitomos (ir kalbu ne apie opozicinių žiniasklaidos kanalų, o apie didžiausių naujienų portalų darbuotojus).
Būtent ši - suaugusių, išsilavinusių, šiaip jau kritiškai mąstančių, ir šiaip jau pilietiškų žmonių - baimė įkvėpė mane patyrinėti, kiek laisvi iš tiesų jaučiamės reikšti mintis ir įsitikinimus 2024-aisiais.
Pati, dar nesulaukusi nė 40-ies, Nepriklausomoje Lietuvoje nuo 2019-ųjų jau išgyvenau 3 ikiteisminius tyrimus. Visus - dėl viešų savo pasisakymų FB: tai buvo gyvūnus žudžiusių brakonierių, nekontroliuojamų VMI tarnautojų (reikalaujančių "laikmenų" tikrinimų metu) ir už vagystes teisto, gyvūnus žiauriai kankinusio politiko kritika. Nė viename mano pasisakyme nebuvo nusikaltimo sudėties, tačiau kafkiški "ikiteisminiai", pajungus policiją ir prokuratūrą, ilgus mėnesius naudoti kaip keršto, spaudimo, bauginimo ar tildymo priemonės. Istoriją apie vieną šių "ikiteisminių" ir jo absurdiškumą rasite Youtube nuorodoje.
Ėmus viešinti prokuratūros ir policijos "darbinius metodus", atsiliepė ir daugiau panašius persekiojimus patyrusių žmonių. Visi "užsirovė" kažką kritikuodami ar viešindami.
Pastaruoju metu ažiotažas kilo būtent dėl diskusijų apie žodžio laisvę Lietuvoje, ir itin operatyviai pozityvią statistiką suskubusios pateikti žiniasklaidos. Paradoksalu, kad tas pats nac. transliuotojas, baudęs už nuomonę savo darbuotoją ir vertęs jį bylinėtis teismuose, dabar buvo pirmose pabrėžtinų "optimistų" dėl žodžio laisvės gretose. "Minčių policija" atvažiavo su švyturėliais.
Tačiau atkreipiau dėmesį, kad LRT ir kitiems bandant skubiai neigti prastą žodžio laisvės situaciją Lietuvoje, viešai disponuojama senų apklausų rezultatais. Maža to, Lietuvoje lyg ir nebuvo atlikta apklausų apie pačių žmonių jaučiamą baimę reikštis, juoba apie realiai jų patiriamas "bausmes" už "neteisingus" pasisakymus.
Todėl parengiau trumputį klausimyną:
- apie tai, kiek laisvi jaučiasi žmonės Lietuvoje reikšti savo mintis, pažiūras, įsitikinimus,
- kiek jie jaučiasi "baudžiami" už "neteisingus" pasisakymus, pasirinkimus (ir kaip būtent "baudžiami"),
- kiek jie save cenzūruoja patys,
- kas lemia tą savicenzūrą,
- ir kaip, respondentų įspūdžiu, keitėsi minties ir žodžio laisvės situacija Nepriklausomoje Lietuvoje.
Dėl numanomų priežasčių, šią apklausą galima užpildyti tik sykį.
Dėkoju už skirtą laiką.
Apklausos rezultatus rasite mano paskyroje nuo liepos 31 d., nuoroda į paskyrą pasirodys užpildžius klausimyną.
*****
"If liberty means anything at all it means the right to tell people what they do not want to hear."
- George Orwell