Visuomenės požiūris į psichikos negalią turinčius asmenis

Kaip jaustumėtės jei tektų bendrauti su psichikos negalią turinčiu asmeniu ? (Arba, jei teko bendrauti su tokiu asmeniu, kaip tuo metu jautėtės?)

  1. Aš nesu studijavusi mokslų, kaip elgtis, kaip reaguoti, kaip reikia kalbėti su tokiais asmenimis, man buvo šokas
  2. Stengiausiai elgtis natūraliai
  3. Priklauso nuo jos asmeninių savybių
  4. Bijočiau
  5. Jaučiu baimę įžeisti
  6. labai daznai bendrauju ir tai labai sunku, ypac del to, kad paprastai tokie zmones neturi laiko nuovokos ("sueda" laika, neiseina is kabineto, trukdo dirbti), labai issunkia psichologiskai. Grasina, saukia, raso skundus, kuria " samokslo teorijas", gadina inventoriu. jei nuvezami i gyd. istaiga, atsisako gydytis ir keliauja namo. L. sunku viesose vietose. jei yra galimybe, nebendrauju.
  7. priklauso nuo situacijos. jeigu nepazystamas zmogus apie kuri nezinai nieko prieina gatveje, ir labai trumpai persimetus zodziais (nespeji is kart suvokt kad zmogus turi mentalitetine liga), tada paema pyktis, nejaukumas, uzeina nenoras bendrauti. o bendraujant su zmogumi, kuri pazysti (giminaitis pvz), tada jauciuosi iprastai ir jauciu nora padeti.
  8. Tai vėl gi priklauso sutrikimo. Negalima lyginti bendravimo su žmogumi, turinčiu depresiją su žmogumi, turinčiu paranojinę šizofreniją ir t.t.
  9. Priklauso, kaip tas asmuo bendrauja su tavimi, kadangi jeigu jie būna agresyvūs, įžūlūs, tuomet būna itin pikta.
  10. Normalu, jog pirma karta buna nejauku, nes truksta ziniu, patyrimo kaip bendrauti, nesinori izeisti ir t.t Kuo daugiau tenka susidurti, tuo lengviau bendrauti