24
Būna liūdna, kai tenka gyvenime susidurti, kad tau nepadeda, tavęs neatjaučia, tave palieka, nors tu kiekvieną savaitę savanoriauji ir vis kam nors padedi, nuoširdžiai rūpiniesi žmonėmis... Ir tada iš artimųjų pasako "Rūpinkis gyvenime savimi, nes tavimi tai nieks nepasirūpins", bet tu kitaip nemoki. Ir tada tik duodi, duodi... Bet iš dalies ir tuos, kurie nepadeda kitiems suprantu, nes pati vos tokia netapau mokyklos laikais... Bet vis tiek kažkaip kyla mintys - kiek galima duot? Kažkiek norisi ir gaut. Kodėl kiti gauna, o tu ne? Jauties vienišas ir kartais norisi sunykti. Aišku, dabar truputį labiau išsigrynino draugai, šeimos narių parama yra. Bet tos problemos vis tiek lieka. Sako "Va, pažiūrėk, be rankų, be kojų, jiems tai blogiau nei tau", įpranta ir gyvena, visi savo kryžių neša. Priklauso nuo gyvenimo patirties, koks tas kryžius.
Nežinau, nesakyčiau, kad mano gyvenimas toks jau blogas, bet gal jaučiuosi neišmylėta truputėlį. Kažko trūksta, nežinau. Kartais domiuosi psichologija, tai teko girdėti, kad kitam širdį atiduos tas, kuris yra patyręs vienatvę. Tai gal daug tokių žmonių savanorystėje.