nevisada pritariu perskaitytai
nuomonei,kritikai turėtų
žengti į priekį su naujom
idėjom, turėtų kelti meninikų
dvasią. Svarbi gili laikmečio
analizė, kokiame kontekste
kuria dailininkas.
Kad i ka sakytu kritikas,
visuomet lieku istikimas savo
kurybos principams. Mane
domina tik kaip, kritikas-
ziurovas priima mano kurinius.
Juk visi jie tik žmonės:-)
su savo asmeniniais
pomėgiais. Būtų net keista
jeigu ta "įtampa"
neegzistuotų.
Kadangi kiekvienam
menininkui Lietuvoje svarbu
sulaukti nors kiek dėmesio,
nes rinka perpildyta,
nemanau kad įtampa
egzistuoj. nebent noras
įtikti meno kritikui vienaip
ar kitaip.
Tai mano subjektyvi nuomone,
as nesu ambicingas, todel
kritika vertinu palankiai ir
is jos stengiuosi isgauti
nauda tobulejant.
nes vertinant,kritikai turi
geriau pazinti meninka ir jo
kuryba
Šiais laikais atsirado
kažkokia idiotiška meno
teoretikų rūšis-
"kuratoriai".Dažnai tie
kuratoriai lemia,kas
dalyvauja parodose,kas ne.Ir
aplamai kas gerai,kas
ne.Atrodo ,kad meną kuria ne
dailininkai o
kuratoriai.Dažnai kuo
prastesnė paroda,tuo
platesnė kuratoriaus ar
menotyriniko anotacija.
Juntana pagal darbu atrankas
i parodas
Meno kritikai intensyviai
nebendrauja su menininkais.
Nutolsta.Dazniausia
problema, kad kritikas
daznai mano zinantis viska
daug geriau nei patys
menininkai. Ir daznai
pretenduoja jais tapti. Arba
tampa kritiku,
neissipildzius svajonei
tapti menininku. Aisku
konceptualiame mene kritikai
puikiai perzenge sia riba ir
isbando save. Daznai
lydinciais tekstais
bandydami konpensuoti
meninio profesionalumo stoka.