Atitinkamose situacijose jie atrodo tinkamiausi/priimtiniausi.
Nes myliu savo tėvus, o jie savo vaikus laiko lygiaverčiais šeimos nariais, todėl mums nereikia į juos kreiptis JŪS. Į draugus kreipiuosi dar ir jų vardais. Į nepažįstamą žmogų kreipiuosi pagal jo amžių, jei matau, kad vyresnis, sakysiu jam JŪS, jei mano bendraamžis - TU.
taip auklėta...
Nes man jie yra įprasti. Kai noriu kreiptis į mylimą žmogų, sakau "m?", nesvardu kreiptis man pernelyg svetima, o deminutyvų ir meilių kreipinių nemėgstu. Šitas variantas yra kaip vidinės, tik mums suprantamos kalbos dalis.
Todėl
Į pažįstamus žmones dažnai kreipiuosi pavarde (juoko forma) arba pravarde (kadangi, mano nuomone, taip sukuriamas artimesnis ryšys ir tas asmuo iki gyvenimo pabaigos prisimins tą pravardę ir dies ją su manimi.) Į nepažįstamus, vyresnio amžius žmones, dažnai kreipiuosi "Teta/Dėde," kadangi, mano nuomone, "pone/ponas" yra atgyvena ir žmonės jaučiasi labai pasendinti kai į juos tai kreipiamasi. Į mylimą vaikiną dažnai kreipiuosi pavarde, vėlgi, juoko forma, ir todėl, kad nesumaišyčiau vardų netyčiom.
Į vyresnius, nepažįstamus žmones kreipiuosi Jūs, nes manau, tai yra mandagu ir priimtina. Į draugus, tėvus Tu, nes jie man artimi.