Kaip Lietuvos ugdymo įstaigose pavyksta įgyvendinti Švietimo įstatyme iškeltą prioritetinį tikslą .

Dirbantis mokykloje mažai inicijuoja švietimo kryptį, tuo užsiima mažai ar visai neturintys patirties praktinėje veikloje. Skirtas nepakankamas finansavimas ugdymo įstaigoms (apmokėtas šildymas- tai ne mokymo priemonė). Dažnai ir mokytojas pasimetęs, nedrąsus išsakyti savo nuomones. Norime gilinti kompetencijas, o joms vėl neskiriama lėšų.

Per gilios programos, mokinių skaičius klasėje didelis,vaizdinių priemonių ir MKP trūkumas

Perkrautos ugdymo programos, skaitlingos mokinių kasės, mokytojų ir tėvų bendradarbiavimo nebuvimas

Gyvenimo realybė, kurią mokiniai mato kasdien savo ir kitų gyvenime; Ateities perspektyvos nematymas dėl sunkios materialinės padėties; Išdraskytos klasės, kolektyvo nebuvimas vyresnėse klasėse, mokiniai net pamokose nebesusitinka su visais bendraklasiais, atėję pas klasės vadovą guodžiasi, kad jų pasiilgsta,o klasės vadovas irgi bejėgis surinkti visą klasę, nes kiekvieno individualus tvarkaraštis, tai kokia kalba gali būti apie tokius aukštus tikslus. Pats vadovas nespėja per 2 metus pažinti savo naujų auklėtinių, o spręsti su visais kažkokias problemas iš viso neįmanoma.

1. Pernelyg plačios bendrosios programos. 2. Tėvelių ir mokyklos vadovybės noras greitai matyti rezultatus mokytojo darbo rezultatus (toks jausmas kad per kelias valandas turi pasiekti). 3. Mokytojo patirties trūkumas.

Viskas priešingai, nei aukščiau nurodyta.

1. Nepagarba ir nepasitikėjimas Lietuvos aukščiausia valdžia tame tarpe ir švietimo. 2. Nepagarba, nepasitikėjimas mokytoju iš aukščiausiu valdžios švietimo institucijų. 3. Perdėtai aukšti reikalavimai mokykloms, mokytojams.

.

Biurokratizmas, karrjerizmas, sumaterialėjimas.