Kaip Lietuvos ugdymo įstaigose pavyksta įgyvendinti Švietimo įstatyme iškeltą prioritetinį tikslą .

*

  1. Aš neteikiu didelės reikšmės ugdymui, nes tai yra daugiau Etikos klausimas. Nereikia ugdyti jokių vertybinių orientacijų, nes tarybinių ir dabartinių psichologų kliedesiai. Pagrindinis dalykas, ką turi gauti vaikas, tai žinias. Yra milžiniškas žinių trūkumas mokyklose. Todėl: 1) Vaiką reikia išmokyti KAIP REIKIA MOKYTIS 2) Vaikas, išmokęs kaip reikia mokytis, pats pradeda mokytis iš esamų ŽINYNŲ, ŽODYNŲ IR ENCIKLOPEDIJŲ, kurie yra pripažinti kaip vertingiausi žinių šaltiniai visame pasaulyje. 3) Ugdymas turi vykti tik per praktinius užsiėmimus: piešiant, dainuojant, konstruojant ir t.t. 4) Vaiką reikia išmokyti pasirinkti geriausią, teisingiausią arba optimaliausią variantą, o ne taip, kaip yra Lietuvoje, kada dažnai tėvai sako: "Iš dviejų blogybių aš renkuosi geresnę". Šis posakis, gali būti, kad yra perduotas nuo baudžiavos laikų. Pvz., anglai sako taip: "Iš dviejų blogybių aš nesirenku nei vienos". Ir aš jiems šiuo atžvilgiu pritariu.
  2. Per daug mokinių klasėse, mokytojas, net klasės vadovas nepajėgus dažnai su kiekvienu pabendrauti, o kai kalbi bendrai visiems nuoširdaus pokalbio nebūna.
  3. Kliūva žodis KIEKVIENAM, nes tai kvepia sovietmečio lozungais. Ir neįmanoma dėl to, kad dabar nepalankios tam aplinkybės: krizė, nedarbas, nusivylimas, patriotizmo stoka, pasimetimas.
  4. .