Ką reiškia būti laimingu?

Ar girdėjai apie tą, kuris aklas būdamas žengė vandeniu, nes buvo tvirtai įsitikinęs, kad tai molas? Aplinkiniai jam sakė, kad vandens ten yra du metrai virš galvos, jis jais netikėjo. Tiesa buvo ta, kad įvyko potvynis. Jis ėjo vandeniu, nes nežinojo, kad tai vanduo. Nežinojimas yra galingas. Jei miške nuvirsta medis, bet niekas nepaliudija šio virtimo ar tai iš tikrųjų įvyko? O jei šį įvykį paliudijo tik vienas žmogus, bet juo niekas netiki? O jei visa žmonija paliudijo šį nuvirtimą išskyrus vieną žmogų? Ir jis netiki nė vienu žodžiu liudijančiųjų šį įvykį. Ar jo netikėjimas gali palaikyti medį vietoje? Kaip visai žmonijai įtinkinti vieną vienintelį žmogų, kuris nenori ja tikėti? Galiausiai mums tenka pripažinti – mūsų žinojimas byra kaip smėlio pilys įsiplieskus kaitriai saulei ir pakilus vėjui. Yra daug slėpinių ir galios mūsų nežinojime ir netikėjime. Todėl dabar sakau, kad netikiu, jog Tu tapsi sielvarto kankine, netikiu, kad Tavyje neužaugtų toks nuolankumas, kuris dienas priima kaip palaiminimą, o naktis – kaip stebuklus. Kartais man atrodo, kad pirmasis žodis ištartas pirmojo žmogaus buvo keiksmažodis. Nes gan skausminga yra atsirasti iš nieko. Prisimenu, trylika kartų atsibudau iš komos reanimacijoje ir jutau didžiulį skausmą, tarytum kiekviena ląstelė būtų pašaukta į būvį ir atsakiusi į šį šauksmą skausmu. Tarsi nebūtų geresnio būdo teigti, kad egzistuoji. Ir taip, viena savo dalimi buvimas yra skausmingas ir tai nėra blogai. Blogai yra bandyti jo išvengti – jis užbaigia visą gyvenimo kontrastų paletę. Ar yra priežastis, slypinti už pirmojo žmogaus egzistencijos? Jis mūsų – Tavo ir mano protėvis. Jo pirmasis žodis buvo keiksmažodis. Ir po pirmojo savo žodžio jis ištarė dar daugel kitų, niekad nežinodamas, kuris bus paskutinis. Jis regėjo ugnį ir pajuto baimę. Dabar aš jį suprantu, ugnis savyje nešasi daug dalykų, tarp jų ir gąsdinančią jėgą. Bet mūsų protėvis paėmė tai, kas buvo likę po ugnies ir piešė ant olų sienų. Nes jis irgi norėjo rasti priežastį, slypinčią už jo buvimo, galbūt ne tiek sau pačiam, kiek ateinantiems po jo. Po kiek laiko pati ugnis rašė savimi ant mano odos ir aš dabar turiu tą raštą, skaitau jį ir matau jame prasmę. Žinau, kad visai įmanoma – nėra jokios priežasties slypinčios už mūsų būvio. Bet tikrai yra bent kelios, slypinčios jo priešakyje. Jų link judėki ir lai Tavo žingsniai būna palaiminti. Nes ateis paskutiniojo žmogaus laikas ir tada – paskutiniojo žodžio, kurį ištars paskutinysis žmogus laikas. Ir tik savo kelionėmis, keliais ir ištaromis mes nulemsime, koks bus paskutinysis žodis. Šįsyk norėtųsi, kad tai, kas prasidėjo keiksmažodžiu, užsibaigtų paprastučiu „dėkui“.