Ikimokyklinio amžiaus vaikų saviraiškos ypatumai muzikinėje veikloje
Jūsų nuomone, ar ikimokyklinio amžiaus įstaigose saviraiškos ugdymas yra reikalingas? Pagrįskite savo atsakymą.
Jeigu yra pas vaika tam polinkis tada reikalinga.
Žinoma, kad reikalingas. Liūdniausia, kad ikimokyklinio ugdymo įstaigose jau retai kada gali sutikti kompetentingą ikimokyklinio amžiaus pedagogą, kuris vaiko nežlugdytų, o augintų jo asmenybę. Liūdna, kad vaikai vis dar ugdomi sovietiniais metodais "visos mergaitės kaip mergaitės, o tu?", "berniukai su lėlėm nežaidžia, prašau eiti žaisti su visais berniukais" ir per kalėdų šventę senelis mergaitėms darželyje atneša po lėlę, o berniukams po mašinėlę ir pan. Ankstyvoji vaikystė apskritai visa ko pagrindas. Tad labai svarbu nuo mažų dienų vaikui leisti suvokti, kad mus supanti aplinka labai įvairi, pasaulis labai margas, žmonės labai skirtingas. O supras vaikas tai tuomet, kai leisime jam būti savimi, nevaržyti savo vaikiško smalsumo, tyrinėjimo galimybių, leisime jam piešti taip kaip jis nori, kurti taip, kaip jis supranta.
Be jokios abejonės reikalingas. Kaip jau minėjau, ikimokyklinis amžius man atrodo labai svarbus, formuojant tolesnį vaiko požiūrį į save ir savo galimybes (bei baimes) reikštis jam pačiam labiausiai priimtinu būdu.
JIs yra esminis asmenybės vystymui. Tačiau jis jokiu būdu negali būti instrumentinis ir savitikslis. Jei nėra matomas, jaučiamas vaikas tai muzikinio ar bet kokio rašto mokymas yra bevertis lyginant su laiku kurį vaikas gali praleisti tiesiog žaisdamas.
Žinoma, vaikai yra imlūs, viskas įdomu.
Kiekviename amžiuje, pagal tuo metu esamo vaiko suvokimą ir galimybes, saviraiškos ugdymas neišvengiamai reikalingas ir naudingas.
Taip, jis labai svarbus. Jis tikrai atliekamas ir vaikai dar turi drąsos būti saviti, kūrybiški, improvizuoti. Labai gaila, bet mokykliniame amžiuje šis jų gebėjimas rimsta, užgniaužiamas gėdos jausmu, "ką kiti pagalvos, pasakys", taip negalima ir pan.