ANKETA TIEMS, KAS APSILANKĖ “REMOTE VILNIUS” SPEKTAKLYJE

Visas „spektaklis“ „pataikė“ į mano vidinę būseną.

.

reakcija

a

Jokia

ne

ne

t

3

jo

fdhhgkkhgj

ne

nezinau

a

ne

*pildau random anketa*

neįstrigo

Vaikščiojimas po kapines, žiūrėjimas į Katedros aikštę nuo laiptelių.

Pamąstymai apie gyvenimą ir mirtį.

PAtiko "maltis" po Katedros aikštę, Sapiegos ligoninėje paskendau vaikystės ir jaunystės prisiminimuose, susitikau su prarastais žmonėmis, nesitikėjau, kad tiek emocijų sukels sudegusio namo vaizdas Antakalnyje, žiauriai patiko užklysti į teatro užkulisius

jokiu

stebėti Katedros aikštės teatrą ir vaidinti jame. Kas yra teatas ir relybė, kur yra skirti tarp jų? Ką reiškia socialiniai vaidmenys ir kuom jie skiriasi nuo teatrinių? Tokie klausimai kilo.

Man patiko kalbėjimas apie senatvę, sportą, ankštas erdves. Apskritai visas tekstas man labai artimas.

Viena didžiausių mano baimių, netekti artimųjų, todėl žiūrėjimas į veidrodį ir visą minią už nugaros bei galvojimas, kuris iš jų pirmas atguls į kapą, buvo tikrai nejaukus.

Mūsų pačių vaidinamas "spektaklis" Katedros aikštėje.

Momentas prie sudegusio namo. Pasidarė labai nejauku ir kartu įsijaučiau į tą šeimos vaidmenį. Kadangi, labai bijau ugnies ir yra tekę su ja susidurti.

"Tu negali gyventi muziejuje" pasakojimas apie paveikslus kur zmones kurie yra rastingi verti daugiau.

Šokti Katedros aikštėse buvo super! Kapinėse man irgi buvo jauku, patinka man pasivaikščioti ten ir šiaip. Buvo labai linksma teniso kortuose. Labiau linksma galvojant, apie žaidėjų mintis, kada jie pamato gaują, kuri sėdi, tyli ir tūsina :)

patiko mintis...

Mintys, kas tave atsimins, kai tavęs nebeliks

Ka tu veiki, kai lauki.

2 punktas

Kapinių ramybė.

Žmogaus būtis, siela be kūno.

istelija

Negalėčiau tiksliai įvardinti, turo metu tikrai buvo, tik dabar nepamenu

kai suvokiau maršrutą ir tai, kad lėtai judame link Teatro, kur, galiausiai, šis wanna be expierence'as baigsis.

-

kapinėse buvo daug kalbama apie mirtį

Teniso kortai ir mintys apie mūsų veiksmus, sportą, veiklas, kuriois užsiimame dėl vienokių ar kitokių priežasčių. Labai taiklu, kadangi šioje vietoje mačiau save, supratau šias mintis ir jaučiausi, lyg kalbėtų vidinis balsas.

n

Kažkodėl sukrėtė keliavimas ligoninės koridoriumi.Supratau, kad viduje turiu ligoninės baimę.

Iš kapinių buvau atvesta į vykstantį gyvenimą ir priversta susimąstyti, ar aš valdau savo gyvenimą? Ar gyvenimą valdo kažkieno balsas? O gal gauja, kurioje einu? Kur prasideda realybė ir baigiasi spektaklis?

Dažnai susimastau apie tai, kaip bus kai manes nebus, todėl spektaklio pradžia man buvo ypatingai įdomi.

100m bėgimas :) sėdėjimas ant laiptų Katedros aikšyėje ir stebėjimas žmonių. kapinių anktapių paieška ir mąstymas apie tai koks būtų mano kapas

Teniso kartas. Katedros aikštė. Plojimas. Ėjimas atbulomis. Vidurinio piršto rodymas vienai iš grupių. Vakarinis Vilnius ant stogo.

Šokiai katedros aikštėje

Kadangi buvau geros nuotaikos, tai patiko troleibusas ir katedra ir žmonių reakcija. Jaučiausi darydama spektaklį kitiems o ne stebėdama jį. :)

Vidinė kova ar būti, elgtis ir mąstyti kaip balsai ir elgesys gaujos skatina, ir neprarasti savo individualumo.

Sėdėjimas ant katedros aikštės laiptų, kapinės ir ėjimas pagal muziką (po kapinių).

Laikinumo jausmas kapinėse.

Kapinės, antkapio rinkimasis.

Labiausiai manau istrigo ant stogo ir katedroje kai ziurejom i zmones kaip i aktorius

Ligoninė (teko pačiai patirti ką tai reiškia, vėžio tema, nes serga daug žmonių), kapinės, kuriose galų gale paliekame artimuosius.

Buvimas ant stogo. Iš tiesų, nepamenu nei vieno žodžio iš teksto, kurį Juozas į ausį kalbėjo, bet emociškai ir fiziškai buvau toje pačioje vietoje.

Noras išsiskirti, konkuruoti, pasilyginti su aplinkiniais.

Atskirų momentų negalėčiau išskirti, bet visuma itin stipriai paveikė. Po turo prireikė kelių valandų, kad atgaučiau įprastinę būseną.

Įvairūs. Vidinė būsena irgi įvairi.

Pasivaikščiojimas kapinėse ir "spektaklio" stebėjimas katedros aikštėje

Kai "Juozas" liepė parodyti didyjį rankos pirštą savo vyrui:)

įtaigūs buvo kapinėse, ligoninėje, prie katedros, teatre, bet nežinau, ar tai mano vidinė būsena; galbūt ji keičiasi

Beveik visos kelionės metu, jaučiau, kad viskas, kas yra sakoma per tas ausines, nupasakoja tai, apie ką esu mąsčiusi kažkada, kažkokiu metu, galbūt po kažkokio didesnio išgyvenimo. Tačiau vienokiu ar kitokiu laiko momentu, visi susimąstome apie tai, kad buvo pasakojama į ausines.

Upelio stebėjimas nuo tilto ir mintis, kad kiekvienas mažas lašelis tik sekundės dalį yra atskirai, o po to tobulai susilieja į vientisą vandens srovę. Tuo tarpu žmogus niekada negalės taip tobulai ir visiškai susilieti, susitapatinti su kažkuo.

Kadangi nebuvo aisku ko tiketis ir atejome pakilios nuotaikos, tai tokiu momentu nebuvo.

Upės purslų/visumos metafora.

Dieną prieš buvau laidotuvėse, netikėtai mirė man svarbus žmogus. Todėl momentai prie kapinių, ligoninėje ir prie sudegusio namo buvo ypatingai taiklūs ir net gi, kai kada, skaudūs.

Spektaklis Katedros aikštėje

Labiausiai nustebino ligoninės teritorija. Ta nenušienauta aukštoka vėjyje linguojanti žolė ligoninės terorijoje sukelia gyvenimo prasmės pajutimo jausmą.

Labai smagu buvo vaziuojant troleibusu, smagi muzika, norejosi, kad visas troleibusas galetu jausti ta musu dalyviu busena

antkapio pasirinkimas - kokio norėtumėte jūs? ar gyvensite ilgiau nei jis/ji? veidrodis - vampyrai jame neatsispindi. Pabaiga - išnyksite visi kaip dūmas

jokie

visokie svarstymai apie gyvenimą, mirtį, praeivius, gaujos įpročius

Žiūrėjimas į žmones ir galvojimas, kas jie ir kam jie.

tai kad kažkas nuolat išsiveržia į priekį

jokie

0

Patiko stebėti "spektaklį" katedros aikštėje. Tai buvo geras jausmas, įsijausti ir patikėti tuo, kad viskas yra vaidyba, kurią kiti žmonės nuolatos mums kuria.

Vaikščiojimas po kapines, sėdėjimas Katedros aikštėje.

Užlipimas ant Lietuvos Nacionalinio Dramos Teatro stogo. Tas buvimas aukštai, kai niekas tavęs nemato, bet tu matai ir gali analizuoti visus.

Įstrigo išėjimas iš kapinių, važiavimas troleibusu ir katedros aikštė.

Sėdint Katedros aikštėje ir stebint praeivius, nes ir pati mėgstu stebėti ir klausinėti savęs, kur kiti eina, kas jie ir kokias roles mes visi atliekame.

Piketas :)

Aplinkos vertinimas pro įvairias prizmes, laikinumo išryškinimas, praeities-dabarties susietumai/atsietumai

gauja...

Ramus sėdėjimas ant pievutės arba Katedros aikštėje.

Troleibusas, ligonine, kapines

Kuomet iėjome į ligoninę ir tai buvo ne vien erdvė, tačiau jautėsi ir kvapas ir šviesos - ten galėjau pajusti pojučių visumą

Momentai kapinėse, ligoninėje, prie sudegusio namo.

Kas čia per klausimas? Būsena visą laiką yra formuojama garsu. Garsas sparčiausiai keičia žmogaus ritmiką, atmosferą ir būseną. Gan greitai tavo vidinė būsena tampa tau užduota būsena ir kartais nueini į sąmoningumą. Į šį klausimą būtų galima sąžinangai atsakyti, jeigu tu fiziškai jame dalyvauji, o iš tiesų galvoji kažką kito, kitaip tariant nepasiduodi žaidimo taisyklėms.... Aš atėjau žaist ir leisti mane formuoti su klausimu: "Kur mane tai nuves?"

kapinėse

ėjimas nuo kapinių link ligoninės. kalba apie bandą, konformizmą, lyderiavimą, ambicijas.

Antakalnio ligoninės momentas, nes baimė, kuri atsirado einant pro koridorius, atrodė susiliejo su ligoninės sienomis ir ėmė spausti

-

Sunku pasakyti, tačiau daug prie savijautos prisidėjo tinkamai parinkta muzika kuri sustiprindavo pojūčius. Ir ypač patiko pritaikyti prie aplinkos garsai, nes priversdavo suglumti ir susimąstyti, ar tai iš ausinių ar aplinkos sklindantys garsai.

Ligoninė. Koridoriai. Kvapas. Vežimėliai pasieniais. Ligos ir mirties nuojauta.

-