Kuomet daliai žiūrovų buvo išjungta muzika ir liepta nustoti šokti, o kiti dar vis šoko. Atrodė, jog jie šoka tiesiog be muzikos. Bet ir mes kelias sekundes anksčiau šokome (iš šono žiūrint) be muzikos. Tad tai parodo, jog nereikia žiūrėti kitų, teisti ir taip toliau. Mes niekad nežinome, kas yra kito žmogaus viduje, ir kiekvienas jo sprendimas ir/ar veiksmas, kuris neperžengia mano laisvės, yra jo laisvė ir turi būti toleruojamas.
.
jokie
a
Nebuvau
ne
ne
f
2
jo
rgytergrn
ne
nezinau
a
jokie ble
*pildau random anketa*
jokie
Piketas (aš manau, kad tai neprotinga ir neefektyvu). Šokis aikštėje - labai daug kas iš grupės nešoko.
Važiavimas troleibusu - galvojau, o jeigu įlips kontrolė, bilietėlio juk neturiu :)
jokio diskomforto nejaučiau nei akimirkos. Tik tas neaiškumas išlipus iš autobuso:kada viskas prasidės,kada jau dėtis ausines:)
Diskomforto nejaučiau visiškai.
Bėgimas
nera
nebuvo
Troleibusas :) Iš tiesų atvyko troleibusas, o gidė sakė, kad jis neatvyko :) Visi kiti "diskomfortiški" tekstai buvo tiesiog komfortiški man: esu rašytoja ir rašau kur kas nepatogesnius tekstus :)
Labiausiai įstrigo, kai teko šokti bene vienai :D taip pasitaikė, kad dauguma aplinkinių jau buvo nustoję ir įsmeigę žvilgsnius į mane.
Troleibuso laukimas.
Nė vienu momentu nesijaučiau diskmofortiški.
Nepajutau diskomforto.
Tokių kaip ir nebuvo....gal kažkam manau galėjo nepatikti bėgimas, nes galbūt ne visi gali bėgti ir pan. Tada ateini palengva paskutinis ir visi į tave žiūri :) Vienu momentu pagalvojau, kad turėsime važiuoti dviračiais, kas mane labai išgąsdino, nes prastai jį valdau :) Tai jeigu būtų buvusi tokia vieta, manau man būtų buvę labai nepatogu ir nežinočiau ką daryti :)
Negaliu bėgioti, kai visi nubėgo, tiesiog ėjau, nebuvau tam pasiruošusi, nelabai jaukiai jaučiausi.
Piketo vaizdavimas, aplink esant nepažįstamiems žmonėms
Priartejimas prie svetimo kapo.
Gal nesitikėjau tokios šiltos dienos/galėjau lengviau apsirengti/,bet tai jau ne turo org.problema.
Ligoninė.
Galbūt viešas šokis, plojimas, demonstracija. Nors buvo ir malonu tai daryti.
penas
Žiūrėjimas tiek į grupės narius, tiek į aplinkinius žmones, kai jie į Tave taip pat žiūri ir žinai, kad "gidas" jiems kažką sako.
banalybės ir bandymas dramatizuoti tai, ką nors kiek mąstantis šiuolaikinis žmogus jau yra "prasukęs" galvoje ir gyvenimo suvokime po ne vieną kartą. taip pat labai nepatinka, kad turėdami galimybę pasirinkti, kokiam išgyvenimui pastūmėti psiaudo-dalyvius, pasirinkote neigiamų jausmų paletę - konkurenciją, baimę, smerkimą, dirbtinio "streso" kėlimą ir pan.. pigus triukas, gerbiamieji.
sokis,protestavimas
kad reikia tramdyt ašaras ir tai kad esi atskiriamas nuo draugo nors gal taip ir geriau
Prašymas įsivaizduoti savo kapą ir mintys apie savo, kaip asmenybės egzistavimo pabaigą, mintys apie mus valdančias "mašinas" ir sistemas - šios mintys kėlė daugiausia diskomforto, apie jas niekada nesinori galvoti. Dauguma veiksmų, kuriuos turėjome atlikti ir kurių nedarome įprastai: šokis aišktėje, dalyvavimas parade - visi jie įstrigo, nes nėra "patogūs", dėl visuomenės normų, kuriomis vadovaujamės.
Labai gaila, kad ligoninės patalpose balsas mano ausinėse labai trūkinėjo, todėl buvo sunku suprasti apie ką kalbama.
judėjimas pagal muziką troleibuse - nelabai aišku ko iš mūsų norėjo, gal tik man taip buvo.
Net jei ir buvo, nenoriu jų minėti. Dėl vienos vienintelės priežasties - diskomforto mūsų gyvenime neturėtų būti ir neturime leisti jam įsišaknyti. Norėjau, kad jūsų projektas, ekskursija, būtų ta riba, kurią turiu peržengti. Peržengiau, dariau viską, ką liepė. O visų kitų reakcijos man kėlė nuoširdžią šypseną.
kai reikėjo kitiems dalyviams parodyti vidurinį pirštą.
To nejaučiau, man viskas tiko :)
Diskomfortiškai jaučiausi manifestacijos metu.
Įstrigo tik vienas - kai išlipus iš troleibuso reikėjo mojuoti žmonėms. Perlipus per save tą kartą, kiti buvo paprasti ir malonūs.
Demonstracija.
Demonstracija. Mitinguoti be konkretaus tikslo ar ne už savo įsitikinimus man nepriimtina.
Diskomfortiskiausias manau kapinese kai reik surast kapa sau
Troleibuse susispaudus keliauti ;)
"Demonstracija". Turiu tvirtai tikėti, ta žinute, kurią "transliuoju", o eiti su minia tik tam, kad eiti... Tai - ne aš!
Nuolatinis gretinimasis su mirtimi ir ligomis.
nebuvo
Reikėjo šokti troleibuse. Visai nesijaučiau norįs šokti, tai nešokau.
Kai "gaują" išskirstė į tris grupes ir jos nutolo viena nuo kitos
Nebuvo
nepatogu spoksoti į kitus žmones; nenorėjau išsitraukti piniginės per „demonstraciją“
Buvimas kapinėse bei ligoninėje. Tada pajauti, kad visi mes esame čia tik laikinai.
Momentas, kai visi ėjome vieni paskui kutus ir apžiūrinėjome priešais einančiuosius, o staiga balsas priminė, kad taip, kaip mes žiūrime į einančius priešais ir juos vertiname, kažkais taip pat eina iš paskos ir vertina mus, bando įžvelgti mūsų netobulumus. Tai šiek tiek sutrikdė, privertė pasijusti nejaukiai atsidūrus kažkieno dėmesio centre priverstinai.
Diskomforto nebuvo, smagu stebeti kitu zmoniu psichologija ir pasirinkimus/baimes net vartelius atidaryti ir pan.
Labai lijo, todėl atrodė, kad praradom dalį smagumo. Ir tai dar labiau erzino dėl neigiamo turinio, kuris buvo spektaklio metu.
Diskomforto ir trumpalaikio sumišimo jausmas aplankė tada, kai balsas - gidas išskyrė visą gaują į 3 dalis. Bandai susigriebti ir vėl įvertini ir įsiminti savo bandos narius. Kitokio diskomforto nepajutau.
Sudegęs namas, vaistų kvapas ligoninėj
Tokių nebuvo. Gal šiek tiek trikdė veidrodis Sapiegos ligoninės kieme ir raginimas nusifotografuoti.
Aš diskomforo nejutau, gal kai kurie dalyviai nelabai norėjo dalyvauti bėgimo varžybose...
tūpimas stotelėje, bėgimas ir lipimas į 5 aukštą, bet gal todėl, kad man skaudėjo koją ir turėjau ribotą galimybę judėti kartu su visais
Mano nuotaika buvo visisškai kitokia, todėl erzino visas tekstas, - "GRŪZAS"
diskomforto nebuvo
Tokių nebuvo. Kai eini su būriu žmonių ir dalyvauji tokioje veikloje, diskomfortą išgyveni visiškai kitaip - ne kaip individualus asmuo, o kaip fikcijos dalyvis. Ir gėda, jei ji yra, patiri ne kaip indivualus asmuo, o kaip žaidėjas. O žaidėjo gėda - nediskomfortabili.
ligoninė, auginamas nerimas
jokie.
0
Diskomfortiškai jaučiausi nešdama savo daiktą iškėlusi virš galvos.
Bėgimas.
Balso paliepimas apžiūrinėt priešais einantį ir greta ateinantis suvokimas, kad kažkas, kas eina už manęs visapusiškai mane nužiūrinėja. Taip pat šokis katedros aikštėj. Ne kiek paties šokio momentas, nes tada tai nėra diskomfortiška, kai esi pasinėręs šokin, kiek tas momentas, kai lieka tik keli šokantys, jie susigėsta ir nebešoka. Tada suvoki, kad šitaip atrodei katedros aikštėje esantiems žmonėms.
Gal buvo truputį nejauku, kai reikėjo visiems ką nors keisto padaryti, bet buvo ir savaip smagu.
Senėjimo ir mirties tematikos buvo kiek per daug. Iš pradžių viskas kaip ir savo vietoj, bet kažkurio metu jau buvo tiesiog per daug.
Labai patiko kai visi ėmėme judėti Sereikiškių parku ir Katedros aikšte, kai praeiviai skirtingai reagavo į mūsų iškeltas rankas, ėjimą atbulomis ir kt. Patiko būti "aktore"
Tokių nebuvo
Akių kontaktai, privertimas atsiriboti nuo aplinkinių žmonių vertinimo, parodomasis išsiskyrimas iš kitų, susimąstymas apie laikinumą, standartų bei šablonų išryškėjimas
bėgimas, šokimas viešoje vietoje
Jokių, tokių nebuvo.
begimas(del sveikatos)
Pati pradžia, kapinėse.
Diskomfortiškų momentų nepatyriau.
Pačioje pradžioje, kai pakeli galvą nes gavloji, kad skrenda lėktuvas ... tada supranti, kad su tavim žais, o tu gal šiek tiek to nesitikėjai... bet tik tiek.
tokių nebuvo
nemėgstu šokti pagal nemėgstamą muziką. tad tik toks ir tebuvo diskomfortas.
bėgimas. bėgant nuolatos reikėjo laikyti laidą, kad netyčia nenutruktu.
Ėjimas pro Antakalnio ligoninės vidų, invalidų vežimėlių eilės, baimė, kad pamatysiu ligonius
.
Tokių nebuvo. Viso turo metu jaučiausi gerai ir iš tiesų kaip komanda, išskirtinė nuo kitų žmonių grupė, nes tu girdi tai, ko kiti negirdi ir žinai, kad juos "kankina" smalsumas sužinoti ką ir kodėl šie žmonės veikia.
Kai visi stovėjo prie veidrodinio ženklo, o aš ir dar pora žmonių gavo "ankstesnį" signalą eiti į ligoninės vidų. Atsirado jausmas, kad iš tiesų kažkas komunikuoja konkrečiai su manimi.