ANKETA TIEMS, KAS APSILANKĖ “REMOTE VILNIUS” SPEKTAKLYJE
2. Kokios gidų teksto vietos jus ypač jautriai palietė?
Geriausiai prisimenu vieną paskutinių momentų, kuomet iš Aistės vardo, virtualaus gido vardas keitėsi, vienas tarpinių variantų buvo mano vardas. Pagalvojau, o dieve, net ir šitai sutvarkyta ir suasmeninta kiekvienam. Nors žinau, jog tai buvo atsitiktinumas.
.
vidurines
a
Nežinau
ne
jokios
d
0
jo
fcvhtgjy
ne
nebuvau
pati pradzia
a
nevienas
*pildau random anketa*
nei viena
Kraštiniai bandos nariai susiduria su pavojumi, viduriniai - negauna maisto. Žmonės kaip aktoriai - vieni bando išsiskirti, kiti pranykti minioje.
Egzistenciniai klausimai.
Tekstas : kokio žmogaus tai kapas. Jei tai tavo kapas būtų, kokį norėtum žmogų pažinoti. Ką norėtum girdėti kalbant apie tave po mirties. Čia susiję su gyvenimo tikslais.
Turiu prisipažinti, kad per daug į tekstą nesigilinau, nes apmąstymai apie žmogaus būtį ir paskirtį, viso ko pabaigą ir išnykimą man kartais atrodo gana banalūs, bet nuo šitų tiesų nebėgu. Tiesiog patiko, kad buvo suteikta proga patylėti, įsiklausyti į garsus, vaizdus, aplankyti vietas, kurios man yra ypatingos ir sukelia prisiminimus. Oras buvo puikus, viskas derėjo.
Pradžia, kai siūlė pasirinkti antkapį, kurį norėtume, kad mums pastatytų, kad pagalvoti ar mes išgyvensime tiek, kiek užrašytas amžius ant antkapio.
nekuo man nesujaudino
apie mirtį ir atsitiktinumus ir apie tai, kaip nuolankiai mes klausome ką muns sako mašinos
Palietė tekstai apie senatvę, ligas ir apie tai, kad esama ankšta erdvė, kitų žmonių artumas yra civilizacijos primetamas dalykas, kuris priešingas natūraliai žmogaus prigimčiai.
Kelis kartus pasikartojęs klausimas "ar pasitiki manimi?" kėlė šiurpą (čia jaučiasi įtaka neseniai žiūrėto filmo "Ex Machina").
Pačioje pradžioje, Antakalnio kapinėse.
Visas tekstas, kuris buvo sakomas kapinėse.
Sudeges namas, patiko man fraze: "Tu negali gyventi muziejuje"
Kapinėse buvo gan stiprus įspūdis, ypač jeigu yra asmeninė patirtis susijusi su netektimi artimo žmogaus, tai dar labiau paliečia.
Apie gyvenimo trukmę ir ligas. Ypač jautrūs buvo klausimai prie veidrodžio: "kuris iš jūsų pirmas susigrs vėžiu? o kuriam prireiks invalido vežimėlio?"
Ligonine, kapines, sudeges namas, stogas.
Kažkodėl įstrigo ta vieta,kai buvo liepta eiti šaligatviu ir rinktis kurią nors gatvės pusę-mergina pakomentavo-kiekvienas renkasi tą pusę,kurią nori....
"Kiek detalių žmiguje reikia pakeisti, kad jis būtų nebe žmogus? " įdomus klausimas, niekada nebuvau apie tai susimąsčiusi.
Apie žmogaus laikinumą, jo sielą, priklausomybę nuo kitų, privertė susimastyti apie pomirtinį pasaulį, kas jame vyksta su mumis visais, kai mirštame...
klaipeta
Laikinumas, mirtis, egzistencija
pamenu, tikrai buvo viena vieta kai nusišypsojau, deja, negaliu prisiminti kokia tai buvo vieta.
jokios
pati pradžia kai kalbėjo apie mirtį o ypač kai stovėjom prie veidrodžio ir pradėjo klausinėt pvz. kuriam pirmam prireiks invalido vežimėlio iš mūsų ar kuris susirgs vėžiu ir t.t
Gido pastabos apie mūsų būtį ir paklusimą sistemai, mintys apie pasitikėjimą balsu, gyvuosius ir mirusius. Jautriausiai palietė tie dalykai, kuriuos žinai, bet nenori tų minčių įsileisti ir apie kurias stengiesi daug negalvoti, plius apie juos nekalbame su kitais, tad šių minčių išreiškimas garsiai - jautru.
n
Jautriausiai palietė tekstas, pabrėžiantis gyvenimo trapumą ( kūno senatvė, mirtis)
Aistės nuolat užduodamas klausimas: ar tu manimi pasitiki?
Labiausiai įstrigo mintys apie mirtį, žmogaus žemiško gyvenimo laikinumą.
kai reikėjo stebėti priešais esantį žmogų iš nugaros, galvoti, kad jis sensta, netenka jėgų. tai buvo gal net nemalonu. bet kartu galvojau, kad panašiai vertiname kitus žmones ir kasdien, stebėdami kitus net neprašyti.
Nėra konkrečios teksto vietos, kuri mane labiausiai palietė. Iš prigimties esu stebėtojas, todėl man labai patiko, kai Aistė ir Juozas liepdavo žiūrėti į kitus žmones, jiems į akis, pamatyti jų kūno kalbą. Kiekviename žmoguje yra istorija. Man patinka toji, kuri yra giliai, kadangi ji dažniausiai yra liūdna. Liūdni dalykai traukia, kadangi didžioji dalis įvykių, nutikimų gyvenime tave formuoja kaip asmenybę. Ypatingai žavu buvo stebėti žmones, kai jie apžiūrinėjo sudegusį namą, kuriame kažkada sėdėjo šeima, vaikai žaidė kieme. O laiko tiek praėjo, jog net ir beržai ant stogo pradėjo augti. Buvo įdomu pamatyti, kaip kiekvienas įsisavina tą istoriją - vieni ėjo į namo vidų, kiti stovėjo, treti ėjo aplinkui. Ir apskritai, ar jie šypsosi, ar liūdi, o gal susimąstę bando suprasti. Ką nors suprasti.
apie vartus tarp gyvųjų ir mirusių - kai išeidinėjom iš kapinių.
Tai, kad viskas laikina ir greitai išblunka, lieka užmaršty. Tai, kad vieningumas tampa jėga. Tai, kad norim būti gauja, bet tuo pačiu ir norim sienų. Tai, kad kiekvienas turim daug kaukių, bet be jų šiame pasaulyje sunkiai išgyventume. :)
Balso žodžiai apie žmonijos konkurenciją ir jos tikslus, privertė žiūrėti į viską daug paprasčiau, o konkurencija tapo nereikšminga asmeniniam tobulėjimui.
Negalėčiau ir nenorėčiau išskirti teksto vietų, nes mane palietė ne tiek žodžiai, t.y. ne pati tema, o bendra emocija. Nors iš kitos pusės, geriausiai atsimenu konkurencijos grupėje temą, kai tikrai norėjau būti pirma, ir pasilikti pirmose gretose. Sakyčiau, tai dar kartą leido save atrasti ir suprasti. Labai jautri buvo ir mirties-ligos tematika. Veidrodis ir jame išnykstantys veidai, žmonėms nueinant - labai stipri emocija, dar ir todėl, kad man buvo sakoma neskubėti ir laukti laukti laukti. Tai leido pamatyti, kaip greitai grupė byra, kas be abejonės stipriai iliustravo mintis apie mirtį.
Apie mus valdančias žmonių sugalvotas mašinas.
Negaliu atsakyti.
Ligonineje paveike ir prie upelio bei ant stogo.
Tekstas kapinėse. Mintis apie laikinumą ir tai, kas lieka po tavęs, kas saugo prisiminimus.
Nebuvo tokių. Vėl gi dėl to, kad jau žinojau, kas buvo jautru žmogui, kuris rekomendavo šį spektaklį.
Palietė tos, kur šnekėjo apie mirtį, ligas.
,,O dabar šok į vandenį", ,,jūs man gauja", ,,turiu tavo kūną, greit turėsiu ir protą " (pažodžiui neatsimenu) ir kt.
Kapinės ir mirtis.
Labiausiai veikė vadinimas "gauja"
Pirmi žodžiai :"Labas ačiū, kad pas mane atėjai", kadangi tai buvo kapinės pagalvojau, kad bus balsas mirusio žmogaus.
Labiausiai galbūt prie veidrožio, šalia ligoninės
Kur buvo verčiama susimąstyti apie mirtį, apie mūsų laikinumą ir panašiai. Visa tai labai jautrios temos.
Labiausiai palietė pradžioje, kapinėse gido užduoti klausimai apie mūsų esybę, apie kūną, apie egzistenciją, apie tai, kas iš mūsų liks po mirties. Vėliau kelionės metu šie klausimai vėl įvairiomis atmainomis pasigirsdavo iš gidės, tarsi palaikydami tam tikrą susikaupimą tame keistame, bet linksmame kelyje.
Didesnis ispudis pradzioje kapinese, veliau labai didelio ispudzio nebuvo.
Man asmeniškai nepatiko tiesmukas komentavimas apie mirtį ir tai, kad siūlė galvoti, kas pirmas sirgs, kas pirmas mirs. Nesuprantu prasmės tokio negatyvaus emocijų skleidimo. Nesu prieš pamąstymus, egzistencinių klausimų kėlimą ir tikrai nesu "neigimo stadijoje":) dėl mirties. Tiesiog tai buvo "neskanu" ir kilo klausimas "ok, o kas iš to?", tos vietos kažkaip erzino ir tikrai nebuvo aišku, koks tikslas tokio sunkaus turinio.
Samprotavimas apie mirtį ir ligas, kurių negalime nuspėti.
Kapinėse
Atsisveikinimas su praeitimi.
Daug maž vienodame lygmenyje - visuose objektuose.
Visas tekstas iš tikro yra labai puikus ir jis lyg kažkokia paslaptis, atskleidžiamas mieste prisiliečiant prie urbanistinių, civilizacijos, tikrovės užuominų.
išėjimas iš kapinių - kaip laidotuvių procesija. Scena prie veidrodio - kuris iš jūsų pirmas išeisite? Vampyrai veidrodyje neatsispindi
Gidas išvis nepatiko,
apie antkapį, dar vietos apie tai, kas pirmas grįš į kapus, kam pirmam bus vėžys ir pan.
Tekstas nepalietė. Palietė garso vakuumas, išorinio pasaulio tyla, ant kurios buvo užrašytas kalbėjimas ir muzikinis takelis. Tarsi montuotum pasaulio vaizdą ir dviejų pavidalų - to, kuris ausyse, ir to, kuris akyse. Ir jie nebuvo relevantiški.
gaujos samprata, grupė nenorinti būti grupe
Šalia Sapiegos ligoninės, kai stovėjome prie veidrodžio, gido žodžiai apie tai, kas pirmasis iš ten esančiųjų susirgs vėžiu, kam prireiks vežimėlio.
jokios. kad ten nebuvo jautru. pakankamai primityvus sausas tekstas, nemanau, kad gali paliesti jautriai.
0
Labiausiai paveikė tekstas, kai buvome kapinėse ir galvojome apie mirusius žmones, juos įsivaizdaviom, jų gyvenimą... Taip pat kai stovėjome prie apleisto namo netoli stotelės.
Kalbėjimas apie mirtį, mūsų laiką čia, mus kaip apie bandą.
Vietos, kuriose kalbama apie žmogaus trumpalaikiškumą.
Apie mirtį, gyvenimą, ligas ir tai, kas liks po to, kai manęs nebus.
Konkrečiai turbūt negalėčiau išskirt. Nuo pat pradžių prikaustė dėmesį. Be pačio monologo dar labai patiko foninis garso takelis.
Kai buvo klausiama, kad "jei aš pasakyčiau, ar darytum taip?"
Tekstai apie laikinumą
Tekstai kapinėse (bandos, mirusiųjų-gyvųjų metaforos), sudegusio namo vieta, arkikatedros vieta (gyvenimas kaip scena), ligoninėje (komentarai apie tvorą, ligonius)
jūs estae gauja....
Iš pat pradžių kapinėse, kai teko pabūti vieniems, tuomet ligoninėje, kurioje buvo aštrus vaistų kvapas.
kapinese
Jautriai palietė tos vietos, kai jautiesi, veinas, bet gido žodžiai primena, jog šalia tavęs yra dar būrys žmonių ir su jais liepdavo pajusti akių ar kitą kontaktą.
Kai buvo kalbama apie ligas, vėžį, senatvę, tai privertė pagalvoti apie savo kūno, gyvybės nykimą.
Kai jis įvardina tai apie ką tu galvoji [eini, matai žmogų priešais save ir natūraliai jį analizuoji ... tada gidas apie tai ir užsimena / Vos tik pagalvoji "pala gi taip ir į mane dabar žiūri - gidas iš karto pradeda kalbėti ir apie tai]. Jų buvo daug smulkių, bet tai surišta ne tik su tekstu, bet ir su garsu. Manau, šiuo atveju nėra teisinga analizuoti teksto atskiriant jį nuo pačios garsinės atmosferos.
apie ligas, mirtį
spektaklio pradžioje, kuomet buvo kalbama apie bandos jausmą, apie laikinumą - senėjimą