ANKETA TIEMS, KAS APSILANKĖ “REMOTE VILNIUS” SPEKTAKLYJE

pati pradžia kai kalbėjo apie mirtį o ypač kai stovėjom prie veidrodžio ir pradėjo klausinėt pvz. kuriam pirmam prireiks invalido vežimėlio iš mūsų ar kuris susirgs vėžiu ir t.t

Gido pastabos apie mūsų būtį ir paklusimą sistemai, mintys apie pasitikėjimą balsu, gyvuosius ir mirusius. Jautriausiai palietė tie dalykai, kuriuos žinai, bet nenori tų minčių įsileisti ir apie kurias stengiesi daug negalvoti, plius apie juos nekalbame su kitais, tad šių minčių išreiškimas garsiai - jautru.

n

Jautriausiai palietė tekstas, pabrėžiantis gyvenimo trapumą ( kūno senatvė, mirtis)

Aistės nuolat užduodamas klausimas: ar tu manimi pasitiki?

Labiausiai įstrigo mintys apie mirtį, žmogaus žemiško gyvenimo laikinumą.

kai reikėjo stebėti priešais esantį žmogų iš nugaros, galvoti, kad jis sensta, netenka jėgų. tai buvo gal net nemalonu. bet kartu galvojau, kad panašiai vertiname kitus žmones ir kasdien, stebėdami kitus net neprašyti.

Nėra konkrečios teksto vietos, kuri mane labiausiai palietė. Iš prigimties esu stebėtojas, todėl man labai patiko, kai Aistė ir Juozas liepdavo žiūrėti į kitus žmones, jiems į akis, pamatyti jų kūno kalbą. Kiekviename žmoguje yra istorija. Man patinka toji, kuri yra giliai, kadangi ji dažniausiai yra liūdna. Liūdni dalykai traukia, kadangi didžioji dalis įvykių, nutikimų gyvenime tave formuoja kaip asmenybę. Ypatingai žavu buvo stebėti žmones, kai jie apžiūrinėjo sudegusį namą, kuriame kažkada sėdėjo šeima, vaikai žaidė kieme. O laiko tiek praėjo, jog net ir beržai ant stogo pradėjo augti. Buvo įdomu pamatyti, kaip kiekvienas įsisavina tą istoriją - vieni ėjo į namo vidų, kiti stovėjo, treti ėjo aplinkui. Ir apskritai, ar jie šypsosi, ar liūdi, o gal susimąstę bando suprasti. Ką nors suprasti.

apie vartus tarp gyvųjų ir mirusių - kai išeidinėjom iš kapinių.

Tai, kad viskas laikina ir greitai išblunka, lieka užmaršty. Tai, kad vieningumas tampa jėga. Tai, kad norim būti gauja, bet tuo pačiu ir norim sienų. Tai, kad kiekvienas turim daug kaukių, bet be jų šiame pasaulyje sunkiai išgyventume. :)