ANKETA TIEMS, KAS APSILANKĖ “REMOTE VILNIUS” SPEKTAKLYJE
1. Kaip jūs priėmėte virtualių gidų vedimą? Kokius jausmus jums sukėlė jų „gidavimas“? Pakomentuokite.
Visų pirma atradau save būnant puikiu "darbo įrankiu" - galiu be klausimų ir jokių abejonių ar pašalinių minčių vykdyti pavedimus. Matyt, visa tai hipnotizuojančio balso dėka, kuris sukelia visišką pasitikėjimą. Keista, bet su tom ausinėm jaučiausi nematoma. Lyg būčiau šmėkla, nematomu spektaklio dalyviu, galinčiu kartu su mane vedančiu balsu pažvelgti ir stebėti spektaklį ir jo dalyvius visapusiškai, iš vidaus.
Normaliai, gerai, kad buvo gyvas vadovas, kurį galėjai sekti ir atpažinti
Teigiamiai nors iš pradžių norėjosi priešintis jų "nurodymams". Labai geras įgarsinimas, einant atbulomis, pikta "praeivio" pastaba buvo labai tikroviška, kad net atsisukau pasižiūrėt. Pastebėjau, kad tokia buvau ne viena.
Normaliai. Ganėtinai nauja ir idomu. Didelių išgyvenimų nesukėlė, nes asmeninė gyvenimo patirtis (60 metų), psichologinis pasiruošimas (apsilankiusiųjų ankstesniuose spektakliuose atsiliepimai) leido kreipti dėmesį (labiau susikoncentruoti) tik į nematytus objektus bei jų pateikimo formas.
Man tai buvo ne "gidas" ir ne "vedimas", o kažkokių savo minčių pasakymas kito balsu. Minčių, kurios slypi manyje, bet nevisada randama laiko į jas įsiklausyti.
maloniai nustebino paskaičiuotas tikslumas iki objektų, laukimas prie šviesoforų
Asmeniškai man nepatiko, balsas erzinantis, todėl dalyvavau tik pasivaikščiojime :) idėja faina, tik galėtų būti malonesnė.
Iš pradžių erzino nurodymai, paskui įsitraukiau į žaidimą
Kontrolės jausmas, valios praradimas. Tarsi vestų už rankos ir tikrintų, kokias ribas gali peržengti.
buvo įdomu, ir momentais juokinga, kai suvoki, kad garsas skirtas tiesiog užpildyti laikui