Aklųjų ir Silpnaregių padėtis darbo rinkoje

AKSausis 11, 2011 09:24</a>Labai lengva patikėti, kad esi kažkuo gerinses už kitus. Kai kurie demagogai tuo sugebėdavo įtikinti ištisas tautas. Ekspertas iš aukšto ir su panieka žvelgia į metodininką, metodininkas į vyr. mokytoją, o ką čia jau bekalbėti apie eilinį ar jaunesnįjį mokyojėlius tie mokyklose iš viso bebalsėmis utėlėllėmis laikomi Ekspertas turi mokėti parašyti vadovėlį, tačiau tai nereiškia, kad jis sugeba gerai praavesti pamoką žymiai geriau nei jaunesnysis mokytojas. Esu kažkada rašęs, kad generolas turi mokėti strategiškai planuoti kariuomenės veiksmus, jis sėdi štabe gana toli nuo fronto linijos ir su kareiviais nebendrauja. Generolas gali nemokėti šaudyti, kautis kardu, būti storas bei bailokas ir t.t. Gi leitenantas rikiuotės karininkas būna su savo kareiviais ten kur pavojinga jis puikiai valdo ginklus ir reikalui esant sugeba parodyti drąsos, moralės ar kitokį pavyzdį. Jis dirba tiesiogiai su žmonėmis. Taigi, paaiškinkite man kodėl metodininkas ar ekspertas turėtų geriau ir kokybiškiau pravesti pamoką nei eilinis mokytojas? Juk, kad gautum šiuos vardus visų pirma reikia mokėti apiforminti popierius, kurti mokymo primones, žinoti visokias metodikas, bei turėti pažinčių ir suformuoti palankią nuomonę apie save tai jau šiokia tokia politika. O kas tikrina jų pamokų kokybę? Kodėl eksperto pravesta pamoka turi būti brangesnė nei eilinio? Jei ekspertas parašo vadovėlį ar programą už tai jam galima sumokėti honorarą. Bet prie ko čia pamokos? Beje ar ne todėl prigaminta tiek daug abejotinos kokybės vadovėlių ir visokių kitokių mokymo priemonių, kad kažkam reikėjo spsiginti ekspertų vardus?

-

dirbtinai kurti darbo vietas

-

as noriu sekso

Tolerancija.

Sudegint gyvai visus

Kuruojanciai organizacijai ieskoti tinkamos darbo sektoriaus nisos.

nezinou

gali daugiau padeti valstybe

Integracija turi prasidėti jau nuo pirmos klasės. Dar vaikus reikia pratinti prie žiaurių rinkos sąlygų, nes tik tada jie turės pakankamai jėgų, ištvermės ir įgūdžių prisitaikyti ir rasti savo vietą. Dabar žmonės patys priversti integruotis į darbo rinką, kurioje išgyventi jie neturi reikiamų įgūdžių. O to išmokti būna labai sunku.

Dirbti dirbti ir dirbti; siekti ir nenuleisti rankų.

Valstybės parama.

Mano manymu,imones uzsiimancios reklama ir kitomis telefoninemis paslaugomis privaletu idarbinti zmones su regos sutrikimais,taip pat aiskiom gamybinem operacijom.

Didesnis valstybes demesys tam ir ivairus paskatinimo budai darbdaviams

turbut integruoti tokius zmones butu lengviau gamybos imonese, kur reikalingas kruostus ranku darbas.

Veriausybė turėtų parvirtinti pareigybių sąrašą, kurios gali būti tinkamos akliesiems ir silpnaregiams. jei tokių pareigybių įmonė turi, ji turetų privaloma tvarka įdarbinti tam tikra procenta neįgaliųju, o valstybe subsidijuotų dali (sakykim minimalų atlyginima)darbo užmokesčio ir atlestų (visiškai arba iš dalis)nuo neigaliųjų apmokestinimo PM ir SODRA.

1. Reikia nustatyti darbu pobudi, kur galetu jie dirbti. 2. Atsizvelgiant i imones pageidavimus, pritaikyti kuria nors is valstybes paramos formu.

reikia ženkliai svaresnės valstybės pagalbos tokiai integracijai, nes dabartinė pagalba veikiau "galvos skausmas", nei pagalba

Nezinau

manau,kad kažkiek darbingam asmeniui, turi būti suteiktas šansas bent dalinai integruotis į visuomenę ir stengtis pritaikyti tokį darbą, kad žmogus pasijustų reikalingas

tokio tipo zmones galetu labai puikiai dirbti klientu aptarnavimo srityje, kur bendrauti daugiausia reikia telefonu. skambuciu centrai butu ideali darboviete. tereiketu ishspresti duomeny suvedimo/nuskaitymo problema.