Pastoviai matau mirusiuosius. Vonioje pastoviai dingsta elektra arba naktimis mirkčioja šviesos. Dažnai būnant duše matau kaip vyras su baltu gydytojo chalatu nueina toleto link, o pravėrusi duris nieko nematau. Tai pastoviai kartojasi.
tolete baigėsi popierius ir baisu buvo .
Išklausiau Byberio dainą neapsivėmusi.
tokio nebuvo
Mano labai gera nuojauta.
-
Kažkada trečioje klasėje, per pertrauka su drauge dviese likome kabinete. Pasinaudojusios ta proga, kad esame vienos, sugalvojome pasikviesti dvasias. Kaip tai daryti pamatėme per televiziją. Mes kažką burbėjom, piešėm kažkokį laikrodį ir dar visokius ženklus, bei garsiai kvietėme dvasias. Tuo metu, vienoje vietoje nuo lubų nutrupėjo keli gabaliukai dažų. Nenorėjome tikėti, kad tai dvasios, tad nutarėm, kad tai tik sutapimas. Šiek tiek išsigandusios, bet smalsumo vedamos, kas bus toliau, vėl kvietėme dvasias. Visi langai buvo pilnai uždaryti (tada jie dar buvo mediniai, o ne plastikiniai) , bet tuo metu, kažkokiu būdu, vienas langas atsidarė.. Mes baisiausiai persigandom, nes langas tikrai buvo uždarytas. Viską metėm ir bėgom kuo toliau nuo to kabineto. Daugiau tokių dalykų daryt nebebandėm:D
Daznai atrodo, lyg kazkas mane stebetu, kai kada atrodo, jog sklinda keisti garsai
Tai nutiko visai neseniai. Liepos 3d. (viskas prasidėjo). Tada kai su choru buvome išvykę į Vilnių, Dainų šventę. Mus įkurdino mokykloje, kurios pavadinimo neskelbsiu, nes tai net gi neturi esmės ir nėra susiję su pasakojimu. Pirmąją dieną jokios repeticijos nebuvo, tad prisipūtę čiužinius, įsikūrę, važiavom į miestą. Vėlai vakare grįžom, ir visi sugulę ir išjungę šviesą, pasakojom siaubo istorijas ir kitokius su mistika susijusius dalykus. Apie 3h pasijutome visi labai pavargę ir švelniai tariant užlūžom. Tada viskas ir prasidėjo. Atrodė, jog užmigau, bet vos užmigusi tarsi pasinėriau kažkur kitur. Aplink mane buvo blanki tamsa, jaučiausi tarsi sapnuočiau, bet nemiegodama. (Labai sunku apsakyt tą jausmą). Po kažkiek laiko viskas išgaravo. Tada pasinėriau į normalų sapną. Atsibudusi ryte prisiminiau, jog sapnavau, kad mergaitę su manimi lankančią chorą partrenkė automobilis. Niekada netikėjau sapnais. Mistika - taip. Tačiau sapnais tikrai žūt būt ne. Antrą, naktį sapnavau tą patį. Ir vėl pasinerdama į tą savo sapną, patyriau tą keistą būseną. Lyg kažkur keliaučiau, kur tylu, ramu ir blausu. Niekam apie tai nepasakojau, nes bijojau, jog mane palaikys keistuole ir tiesiog pasišaipys. Liepos 5d. gavom senamiestį laisvo laiko. Stebėjau tą mergaitę (ji buvo už mane jaunesnė maždaug 3m. ir vaikščiojo visur su savo dviem bendraamžėm). Aš jos nepersekiojau, tiesiog mestelėdavau žvilgsnį. Kai jau turėjome rinktis į sutartą vietą, mačiau kaip toji mergaitė ėjo neatsargiai per gatvę ir staigiai sušukau: Atsargiai! Ji spėjo išvengti juodo automobilio. O keisčiausia tai, jog to automobilio numerius jau žinojau, buvau mačiusi savam sapne. Mergaitei nieko blogo nenutiko, vadovė ją aprėkė. Na, o ji man padėkojo. Paskutinę naktį nieko panašaus nebesapnavau. Nuo šio laiko šiek tiek pradėjau tikėti sapnų reikšmėmis.