KNYGA
Pavadinimo variantai:
1. Laikas ištarti sudie
2. Paskutinis teismas
3. Mano teismas
Pastabos: nėra nei veikėjo vardo, nei metų, taip skaitytojui lengviau įsikūnyti
Trumpai: Nepaslaptis, jog savižudybės lietuvoje - opi problema. Vedama aistros rašyti ir noro daryti gerą, ryžausi prisidėti bent dalele savęs bandant šią problemą išspręsti. Sukdama galvą dėl būsimo bestselerio idėjos priimiau sprendimą, jog tai bus tikra pozityvumo bomba, kiekvieną perskaičiusįjį motyvuojanti ir tarsi prikelsianti naujam, harmoningam gyvenimui. Kitaip tariant knyga-egzorcizmas išvaranti iš skaitovo piktąjį demoną-depresiją, tačiau tada, lyg iš giedro dangaus mane aplankė visai netikėtas, bet labai lauktas nušvitimas, įkrėtęs košės, kad dėl klastingos ligos, toli gražu, kaltas ne sergantysis, o jį veikianti aplinka, tad mano misija - kuo tiesmukiau parodyti kiekvieno iš mūsų darbų reikšmę mus supančių žmonių gyvenime.
........................................
Norite sužinoti kaip jaučiuosi? Prisiminkite visas neigiamas emocijas, kurias esate išgyvenę, pridėkite po dešimt skirtingų jų sinonimų ir padauginkite iš dešimties. Būtent taip, o gal net ir dar blogiau. Taip jaučiuosi ne tik dabar, rašydama šį atsisveikinimo laišką, ne tik šiandien, nuo to momento, kai pramerkiau nuo traiškanų sulipintas akis, ir net ne nuo tada, kai rytą spėjo sugadinti pirmieji ausis palietę šaižūs žodžiai. Taip jaučiuosi jau gerokai ilgiau. Tiesą pasakius, nepamenu, kada taip nesijaučiau. Blogiausia, kad nė vienas mano aplinkoje besitrinantis, apatiškumo nestokojantis individas, tokia mano būsena nesusirūpino. Turiu omenyje, buvo momentų, kai net aš pati dėl jos nerimavau - didelėmis, baimės pilnomis akutėmis, sugniaužusi kumščius ir sukandusi dantis, mintyse mane nieko pasiekti negalinčia nevykėle vadinantį balsą bandydavau užgožti tuo tikruoju, beviltiškai meluoti nemokančiu, silpnu ir drebančiu, rodos, jokių šansų prieš tą tironiškąjį neturinčiu, bet tikruoju balsu, kuris mane laikė kovotoja. Bandymai, kaip nekeista, buvo nesėkmingi, ir dabar aš esu savimi nusivylusi ne ką mažiau nei minėtasiais individais. Nekenčiu tos silpnos dalelės, kuri atlūžo ir patikėjo tais, kuriais ne tik, kad tikėti negalima, bet išvis ir klausyti nereikia. Viską atiduočiau, visiškai viską, jei savy dar ką nesugadinto ir gražaus turėčiau, kad nebūčiau klausiusi nė vieno iš tų tuščiai plakančių liežuvių. Viską paaukočiau, kad tik turėčiau galimybę paimti save už rankos ir patraukti šalin nuo to liepto krašto, ant kurio dabar stoviu. O dar daugiau atiduočiau už tai, kad tą mano ranką būtų susivokęs patraukti kažkas kitas. Deja.
Niekad nemėgau skūstis. Nemanykit, kad paskutinę gyvenimo dieną viskas imė ir apsivertė 360 laipsnių kampu. Tikrai ne. Nemėgstu skūtis ir dabar. Bet žinot ką mėgstu? Męgstu daryti gerą, kurti šypsenas, uždegti liepsneles akyse, išryškinti kitų veiduose besislepiančias duobutes skruostuose ir kurti džiaugsmą. Aš mėgstu taisyti tai, ką kiti laužo, mėgstu kurti skydą nuo aštrių gyvenimo durklų, kurie per visus gyvenimo metus subegėjo padaryti neatitaisomas žaizdas širdutėj. Mano širdutėj. Ir man tą mano širdutę po kiekvienos žaizdos skaudėdavo vis labiau, nes bėgant laikui žaizdoms vietos neliko ir jos ėmė kurtis viena ant kitos. Išties ne kaip skamba, ar ne? Praktiškai blogiau nei teoriškai, daug blogiau. Taip blogai, kad nelinkėčiau to net didžiausiam priešui. Būtent dėl to aš ir skundžiuosi. Pasaulis toks apgailėtinas, kad sustoja ir į tave atsigrežia, pagaliau pasiruošia išklausyti ką jam rėki tik tada, kai būni miręs. Tebūnie, aš noriu būt išklausyta. Pavargau rėkti, šaukti, galų gale net klykti apie vieną, o atsakymą gauti visai apie ką kitą. Atėjo metas profiliu atsisukti į savo klaidas ir nustoti apsimetinėti, kad jos neegzistuoja. Tas pačias klaidas, kurias abėjingai darėte su manimi. Tikiuosi tai paskatins išgirsti, nebe mane, žinoma, tačiau kiekvieną iki paskutinio, visai šalia esančius ir nebyliai pagalbos prašančius kovotojus.
Kad girdėtumėt geriau ir informacija pasiektų kiekvieną apdulkėjusį širdies kampą, nepagailėsiu nei vieno, visiškai nei vieno mane įskaudinusio veido. Lai skaitant šį laišką jūsų skruostais tekės sūrios ašaros. Tokios sūrios, kokios kasnakt tekėdavo manaisiais. Tikiuosi jausitės taip blogai, išgyvensit tokią šlykščią būseną, kurios mažytę dalelę aprašiau laiško pradžioje. Norėdami atsiprašyti, bet negalėdami, duok Dieve suprasit, koks jausmas, kai aplinkui niekam nerūpi. Niekam. Niekam visiškai nerūpi. Nebe. Ne tai. Tai ne pakankamai svarbu. Taigi, tu vienas. Aplink besisukančių siluetų daug, bet tu, su savo nieko vertu atsiprašymu ir sielvartu visiškai vienas. Taip, tu. Dabar gyliai įkvėpk ir nustok bėgti nuo atsakomybės, kurią pagaliau prisiruošiau uždėti ant tavo pečių, Begėdiškai noriu, kad šita atsakomybė tave slėgtų visą likusį gyvenimą, nes būtent tavo dėka savąjį aš esu priversta nutraukti. Neketinu atleisti, nes žmogžudystės neatleidžia net pats ponas Dievas, tad jei negali jis - negaliu ir aš.