Vestuvių papročiai

Lietuvių tauta turi gilias tradicijas, išlaikiusi gana nemažai papročių, kurių laikosi ir gana dažnai pritaiko savo gyvenime. Yra žinomos labai senos gyvenimo ciklo (krikštynų, vestuvių, laidotuvių) apeigų tradicijos ir papročiai. Kai kurių dar laikomasi ir šiandien, kai kurias keičia iš Vakarų pasaulio plūstančios tradicijos. Palyginti su visais kitais gyvenimo įvykiais, santuokai žmonės visais laikais skyrė bene daugiausia dėmėsio, nes ji svarbi ne tik atskiroms merginos ir vaikino šeimoms bei giminėms, bet ir jų benruomenės būčiai: viena bendruomenė savo nario netenka, o kita įgyja naują. Santuokos institutas lemia ir tautos gyvenimą, laiduodamas jos demografinį išlikimą. Juo tvirtesni santuokos ryšiai, juo patvaresnė šeima, nevengianti vaikų ir nesibijanti jų auginimo bei auklėjimo rūpesčių, tuo labiau garantuota tautos ateitis. Santuokos sudarymą visada lydėjo ir tebelydi vienokių ar kitokių papročių, ritualų, apeigų visuma, vadinama vestuvėmis. Vestuvių apeigų kompleksas yra įvairių epochų padarinys, jungiąs savyje ryškiausius tautos etinės kultūros bruožus. Vestuvių apeigose atsispindi šeimos sandaros pokyčiai, visuomenės socialinės ir ekonominės raidos savitumai, žmonių pasaulėžiūros, etninių bei moralinių pažiūrų kitimas, buities ir materialinės kultūros nuolatinė kaita. Kadangi nė viena tauta, kaip savitas etinis vienetas, etnosas, nėra absoliučiai izoliuota nuo greta ir atokiai gyvenančių tautų, etninė jos kultūra negali būti visiškai sterili: kai ką iš savo etnokultūros vertybių ji paskolina kaimynams, kai ką pati iš jų perima. Tad ir mūsų kaip ir kitų tautų, vedybų papročiuose esama nemaža bruožų, būdingų ir kitų tautų papročiams.