Terapinių pasakų įtaka vaikų kalbai

Esu IV kurso LEU studentė. Tiriu pasakų įtaką vaikų kalbai. Kalbos įtaka tiriama naudojant pasakos kūrimo pagal pradžią metodą. Prašau jūsų sugaišti 5 minutes savo brangaus laiko ir padėti man. 

Šio tyrimo tikslas perskaityti vaikui terapinę pasaką ir paprašyti pasakai sukurti pabaigą. Visą tai užrašyti autentiška vaiko kalba (netaisyta suaugusiojo). Ačiū už pagalbą!

PRIEBLANDOS DRAUGAI

Mažas berniukas gulėjo lovytėje. Prieblanda gulė ant stalo, lubų, kėdžių, lentynos ir lovos taip, kaip gula ant daiktų klojamas audeklas. Temo. Prieblanda buvo paslaptinga, ir daiktai atrodė nebeatpažįstami. Tamsau, gaubdama daiktus, nutrynė jų kontūrus. Nušviestas saulės kambarys būdavo linksmas ir spalvingas, o dabar atrodė tamsiai pilkas.Kaip tik šito ir nemėgo lovoje gulintis berniukas. Prieblanda užburdavo ir pakeisdavo jo kambarį. Jis užsimerkė, nenorėjo šito matyti, bet tvirtai sumerkti vokai negelbėjo, berniukas žinojo, kad vos pravėręs bent vieną akį, vel atsidurs tame pilkame savo, bet kartu lyg ir svetimame kambaryje.

-                          Ką man daryti?- sukirbėjo jam  mintis, - Gal pakviesti mamą? Ne, ji pyks, kad dar nemiegu, arba pasakys „Nieko nebijok, aš visai čia pat virtuvėje. Su kuo man čia pasikalbėjus, vis svarstė berniukas?

-                          Su manimi, - netrukus pasigirdo malonus balsas. Jis išniro iš tylos, kaip diena išnyra iš nakties. Kambaryje iškart pasidarė jaukiau.

-                          Kas tu? – paklausė nustebęs berniukas.

-                          Tai aš, Prieblanda,- ir po trumpos paužės pridūrė: - aš turiu tokį tamsiai pilką apsiaustą ir viską pamažu juo užkloju: namus, gatves, miškus, pievas ir laukus. Po manęs ateina naktis, o paskui aš vėl pasirodau ir sveikinu dieną. Turiu labai mielus draugus šešėlius. Jei nori supažindinsiu tave su jais. Nes... nes aš neturiu veido ir negaliu tau pasirodyti - balsas skambėjo liūdnai, ir berniukui dingtelėjo, kad paslaptingas nepažįstamasis visai nėra baisus, o tik nusiminęs. Todėl jam pasakė:

-                          Galim susidraugauti! Man nereikia tavęs matyti, užteks, kad būsi šalia, kad kalbėsimes.

-                          Tikrai? – abėjodama paklausė Prieblanda.

-                          Žinoma, - patikino berniukas.

-                          Supažindinsiu tave su savo šešėliais, - pasiūlė prieblanda.

-                          Su šešėliais? – nusistebėjo berniukas.

-                          Mes jau seniai norėjome su tavimi susipažinti, bet vis nepavykdavo. Kartais mes įsliuogdavome į vidų pro duris ar langus, šokdavome ant tavo kambario sienų, bet...bet... tu nenorėjai su mumis susidraugauti. Verkdavai ir šaukdavai mamą arba tėtį, ir mums dėl to būdavo nemalonu, - vienas per kitą tarškėjo šešėliai tarsi norėdami išpasakoti viską iškarto, atsigriebti už prarastą laiką.- Tarė šešėliai.

Berniukas susigėdo, kad elgėsi kaip tikras neišmanėlis. Jis tylėjo. Numanydami jo nuotaiką, šešėliai ėmė jį raminti:

-                          Nesikrimsk, suprantama, kad bijojai. Juk nepažinojai mūsų. Mes irgi kartais bijome.

-                          Ir jūs? – nustebo berniukas.

-                          Taip, mes bijome dienos, - patvirtino šešėliai.

-                          Dienos? Ar galima bijoti dienos? Dieną juk taip puiku. Viską gali matyti, paliesti, pažinti.