Mirties nereikia bijoti, nes tai natūralus gamtos procesas ir siela išeina į kitą gyvenimą. :)
Labutis (:
Keletas pačios susigalvotų minčių, kai buvo apėmusi paniška baimė dėl mirties. P.S. Įveikiau ją, atradusi tikėjimą. Mintys: nejučia gimei, nejučia ir mirsi. Gyvenimas sunkesnis už mirtį: daug neramumų, išgyvenimai dėl artimųjų mirčių, fiziniai skausmai, o mirtis - savotiškas atlaisvėjimas. Mirtis man - savotiškas apakimas. Esmė ta, kad tikėdamas žmogus žino, mano, tiki, kad po mirties ateis ramybė, nebūtinai pomirtinis pasaulis, bet jam tai - žingsnis, toks pat kaip ir gimimas :))) Tai leidžia jaustis ramiau, vertinti kiekvieną akimirką, o nagrinėti tai, ko neatskleisi, manau, neverta. Kiekvienas žmogus savaip pergyvena tą baimę :)) Kuo anksčiau susitaikai, tuo lengviau gyventi šį gyvenimą. Juk nėra prasmės panikuoti dėl akivaizdaus dalyko. Nieko nepakeisi juk, tad reikia imti iš gyvenimo viską, ką galima, nors ir sunku :)
dauguma zmoniu nera pasiruose kalbeti apie mirti, patys bijo