Islandijoj ir Norvegijoj daug žuvu lygtais kažkokiu ten oro ar tai vandens jėgainių krč
Norvegijos karalystė – Šiaurės šalis vakarinėje Skandinavijos pusiasalio dalyje. Ribojasi su Švedija, Suomija bei Rusija, taip pat turi jūrinę sieną su Danija ir Jungtine Karalyste. Ilgoje Atlanto vandenyno pakrantėje išsidėstę žymieji fjordai. Dauguma etimologų mano, kad šalies pavadinimas atsirado iš Šiaurės germanų kalbų ir reiškia „šiaurės kelias“, o tai senąja nordų kalba būtų nord veg ar norð vegri. Norvegija senąja nordų kalba yra Nóreegr, anglosaksų – Norþ weg, o viduramžių lotynų – Nhorvegia. Dabar Norvegija vadinama Norge norvegų bokmål kalboje ir Noreg norvegų nynorsk kalboje. Senųjų nordų ir nynorsk formos yra panašios į senovės samių žodį reiškiantį „palei pakrantę“ ar „palei jūrą“, o tai yra nuorrek šiuolaikinėje Lule samių kalboje. Archainės žodžio formos paremia mintį, kad šis žodis neatėjo iš germanų kalbų. Kitose vietinėse Norvegijos kalbose Norvegijos pavadinimas yra: Šiaurės samių Norga, Lule samių Vuodna, Pietų samių Nøørje, suomių Norja. Oficialus šalies pavadinimas norvegiškai: Kongeriket Norge (bokmål), Kongeriket Noreg (nynorsk). Kiti pavadinimai: Šiaurės samių Norgga gonagasriika, Lule samių Vuona gånågisrijkka, Pietų samių Nøørjen gånkarijhke, suomių Norjan kuningaskunta.Islandija – valstybė, įsikūrusi to paties pavadinimo saloje, esančioje Atlanto vandenyno šiaurinėje dalyje, 300 km į rytus nuo Grenlandijos ir 1000 km į vakarus nuo Norvegijos.Manoma, kad pirmieji Islandijos gyventojai buvo airių vienuoliai, atsikėlę čia apie 800 m. IX amžiaus pabaigoje bei X amžiuje čia atsikėlė norvegų vikingai. Pirmasis vikingas Islandijoje buvo Flóki Vilgerðarson, jis salai suteikė ir dabartinį pavadinimą. 930 m. įkurtas ilgiausiai pasaulyje veikiantis parlamentas Altingas (Alþingi). 985 m. už nužudymą iš salos buvo ištremtas Erikas Rudasis. Išplaukęs į vakarus jis atrado Grenlandiją. Eriko Rudojo sūnus Leifas 1000 m., kaip manoma, atrado Ameriką ir pavadino ją Vinlandu. 300 metų Islandija buvo nepriklausoma, o 1262 m. tapo Norvegijos dalimi. Formaliai sala buvo Norvegijos kolonija iki 1814 m., o vėliau – Danijos priklausoma teritorija. 1918 m. Islandija įgijo dalinį suverenitetą. Po to, kai 1940 m. balandžio 9 d. Vokietija okupavo Daniją, Altingas nusprendė, kad Islandija turi tapti nepriklausoma, nors formaliai nepriklausomybė nebuvo paskelbta. Iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos salą okupavo britai ir amerikiečiai, siekdami neleisti salai patekti į vokiečių rankas. 1944 m. Islandijai suteikta visiška nepriklausomybė. Po Antrojo pasaulinio karo Islandija tapo NATO nare, tačiau į Europos Sąjungą niekada nestojo. Tarp 1958 ir 1976 m. tarp Islandijos ir Jungtinės Karalystės vyko net trys „menkių karai“ dėl menkių žvejybos teisių. Islandija, tuometinio užsienio reikalų ministro Jono Baldvino Hannibalssono iniciatyva, buvo pirmoji valstybė, 1991 m. pripažinusi atsikūrusių Baltijos valstybių nepriklausomybę.Geologiniu požiūriu Islandija yra vulkaninė sala, Vidurio Atlanto kalnagūbrio dalis, tačiau dėl kultūrinių priežasčių laikoma Europos žemyno dalimi. Sala yra virš tektoninių plokščių sandūros ir karštojo taško, todėl joje yra nemažai ugnikalnių – Hekla, Katla, Ejafjadlajokudlis, Askja, Grímsvötn, Hvannadalshnúkur (aukščiausia šalies viršūnė).