vejai galvoje rašo:Saule, o kiek kartų per saviatę paprastai sportuoji sporto klube? Tik su treniruokliais ar tik su kardio? Anksčiau sportavau, bet dabar dėl šeimyninių-darbinių aplinkybių viskas taip mano rutinoj apribota, kad nesugalvoju kaip rasti laiko 2-3 val. sporto klubui. Bet vis tiek ką nors sugalvosiu (išsiderėsiu bent 2 kartams per saviatę. Nors saviatgalį taip sunku prisiverst važiuoti į sporto klubą, ypač jei geras oras lauke. Tuo tarpu jau dabar stengiuosi šiaip daugiau pajudėti palieku mašiną toliau, kad galėčiau iki darbo pasivaikščioti, stengiuosi nesinaudoti liftais (pradėjau lipti laiptais darbe į 8 a., namie į 5 a.), šiaip sugalvoju kokių užduočių kad per pietų petrauką nueiti. Kol kas tiek to papildomo judėjimo.Deja, bet rezultatais irgi negaliu kol kas pasigirti svoris stovi vietoje
Tai čia pavardinti juos, ta
prasme? :) Na visų pirma tai
būtų pats režisierius. Aš
neįsivaizduoju žmogaus, kuris
labiau aukotų save tam, kad
kitiems būtų gerai.
Nugvelbiau čia neseniai
žurnalo "Indigo" numeriuką ir
jame kaip tik apie "Šešėlį"
rašė. Straipsnio paantraštė -
"Profesionalūs
neprofesionalai". Už visa tai
reiktų dėkoti Olegui, nes
pabuvęs teatre keletą mėnesiu
aš visiškai kitaip pradėjau į
tai žiūrėti. Visiškai. Jis ir
supažindina su senesniais
teatro nariais, kuria
spektaklius, kuriuose vaidina
ir nauji, ir seni (tas pats
Šešėlis), o repetuojant
bendrą spektaklį nebendrauti
neįmanoma. Taip pat ir visų
mylima scenografė Rasa.
Labai, labai maloni,
nepagaili dėmesio, gali
klausti bet ko ir visada
atsakys. Na, o kas liečia
senesnius narius tai labai
patiko Simonas, kuris tikrai
geranoriškai sutinka ir
padėti kai sunku, ir
parepetuoti sceną, jei jauti,
kad dar nelabai gerai ją
įvaldei ir t.t. Taip pat
Mantas (maloniai ir
draugiškai pasakoja apie
praeitus spektaklius, apie
vaidybą apskritai, pasako
pastabas/patarimus), Igoris
(itin draugiškas ir malonus
bendrauti) na ir visi kiti.
Ypač merginos. Net nesinori
išskirti kurios nors, nes jos
visos visada atsiliepia kai
pašauki, visuomet šypsosi. O
tai malonu.